Apeigos

Šiandien lietuviškų švenčių bei Romuvos sueigų metu atliekamos apeigos beveik visos perimtos iš liaudies senųjų papročių. Tai kalendorinių, šeimos ir kitų tradicinių švenčių apeigos, dainos, šokiai ir ženklai. Švenčių ir apeigų vadovai paraidžiui nekartoja etnografinių apeigų. Gerai žinodami tų veiksmų prasmę, apeigų vadovai gali kūrybiškai ir savaip atlikti apeigas. Svarbu, kad vadovas būtų giliai įsitikinęs apeigos prasme ir jos svarba.

Kryptis. Giedant arba kalbant svarbius žodžius (maldas), stovime veidu į ugnį, aukurą, vandenį, šaltinį arba į Saulę. Apeigose einama taip: gerbiant gyvą, einama pasauliui, o mirusį – priešinga kryptimi.

Laikas. Svarbiausias laikas – Jaunas Mėnulis ir Pilnatis. Yra apeigų ir pagal Saulės padėtį – ryto, vidudienio ir vakaro (saulėtekio ir saulėlydžio).

Beveik per visas apeigas iš pradžių atliekami palabinimo ir žemynėliavimo veiksmai. Žemynėliavimas – tai gėrimo nuliejimas ant žemės, tuo būdu „aptarnaujant Žemynėlę“. Palabinimas – likusio gėrimo palaiminimas laikant kaušelį rankoje ir tariant padėką Dievui už sveikatos išlaikymą ir gausių dovanų teikimą. Palabinamas (pasveikinamas) ir kaimynas.

Apeigų prasmė ir veiksmingumas paaiškinami mūsų pasaulio visuotiniais ryšiais. Veiksmas būtinai sukelia pasekmes vienoje ar kitoje vietoje ar erdvėje. Pasaulis nuolat kinta, o patirtis rodo, ko reikia, kad tas kitimas nepavirstų griūtimi ir žūtimi. Apeigos ir papročiai – tai paprotinės, laiko patikrintos priemonės, palaikančios ir atkuriančios darną, padedančios žmogui ir bendruomenei būti santarvėje.

Šeimos šventės

Šeima – svarbiausia giminės ir tautos gyvavimo ląstelė. Mūsų prigimtinė kultūra, mūsų kalba ir papročiai išliko per sunkiausius laikus tik šeimos dėka. Motina, tėvas, brolis, sesuo ir kiti šeimos nariai mūsų tradicijose – tai esminiai žmogaus apibūdinimai ir net šeimos pareigybės. Visa lietuvių tautosaka, liaudies dainos, pasaulėjauta sukurtos šeimos ir giminės rate. Net danguje Saulė – močiutė, Mėnuo – tėvelis, žvaigždės – sesutės. Tai taip pat šeima ir visatos tvarka.

Pagarba vyresniems – vienas svarbiausių priesakų. Dar kunigaikštis Gediminas griežtai laikėsi papročio vyresnį žmogų gerbti kaip savo tėvą, „o tuos, kurie vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis“.

Šeimos šventės stiprina pačią šeimą ir jos tradicijas.

Kalendorinės šventės

Lietuviams svarbios ne tik šeimos, bet ir kalendorinės gamtos šventės, kuriose žmogus įsitraukia į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Lietuviams svarbiausios buvo ne istorijos, bet gamtos šventės. Šia prasme jų kalendorius iš esmės skiriasi nuo žydų ar krikščionių kalendorių. Visas lietuvių gyvenimas, darbas ir kūryba buvo susiję su gamta. Lietuviui žmogaus gyvenimas tolygus gamtos gyvenimui. Šventės ženklino ne tik gamtos, bet ir svarbius įvykius – tam tikrų darbų pradžią ar pabaigą. Beveik kiekvienoje kalendorinėje šventėje pastebimi akcentai – ugnis, vanduo, medis, valgymas, gėrimas, mirusiųjų minėjimas, dangaus šviesulių (Saulės, Mėnulio ir kt.) stebėjimas bei pagerbimas… Pavasario šventėse buvo pažymimas paukščių sugrįžimas. Velykoms būdingas pavasarinis margutis – gyvybės simbolis. Ugnis suvokiama kaip viską apvalanti, atnaujinanti ir šviečianti galia. Pati ugnis tam tikromis dienomis būdavo atnaujinama. Vanduo yra gyvybės jėgų šaltinis ir augimo galių skatintojas, taip pat viską švarinantis. Šventinės vaišės – tai svarbi apeigų, kuriose dalyvauja ir mirusiųjų vėlės, dalis. Maistas ir gėrimas siejamas su auka, su derliumi.

Metų pradžia senovėje, kaip mano kai kurie mokslininkai, galėjo būti pažymima kitu laiku, negu šiandien įprasta. Vis dėlto dienų ilgėjimo pradžia yra pakankamai ryškus gamtos kaitos ženklas.