Apeigos

Šiandien lietuviškų švenčių bei Romuvos sueigų metu atliekamos apeigos beveik visos perimtos iš liaudies senųjų papročių. Tai kalendorinių, šeimos ir kitų tradicinių švenčių apeigos, dainos, šokiai ir ženklai. Švenčių ir apeigų vadovai paraidžiui nekartoja etnografinių apeigų. Gerai žinodami tų veiksmų prasmę, apeigų vadovai gali kūrybiškai ir savaip atlikti apeigas. Svarbu, kad vadovas būtų giliai įsitikinęs apeigos prasme ir jos svarba.

Kryptis. Giedant arba kalbant svarbius žodžius (maldas), stovime veidu į ugnį, aukurą, vandenį, šaltinį arba į Saulę. Apeigose einama taip: gerbiant gyvą, einama pasauliui, o mirusį – priešinga kryptimi.

Laikas. Svarbiausias laikas – Jaunas Mėnulis ir Pilnatis. Yra apeigų ir pagal Saulės padėtį – ryto, vidudienio ir vakaro (saulėtekio ir saulėlydžio).

Beveik per visas apeigas iš pradžių atliekami palabinimo ir žemynėliavimo veiksmai. Žemynėliavimas – tai gėrimo nuliejimas ant žemės, tuo būdu „aptarnaujant Žemynėlę“. Palabinimas – likusio gėrimo palaiminimas laikant kaušelį rankoje ir tariant padėką Dievui už sveikatos išlaikymą ir gausių dovanų teikimą. Palabinamas (pasveikinamas) ir kaimynas.

Apeigų prasmė ir veiksmingumas paaiškinami mūsų pasaulio visuotiniais ryšiais. Veiksmas būtinai sukelia pasekmes vienoje ar kitoje vietoje ar erdvėje. Pasaulis nuolat kinta, o patirtis rodo, ko reikia, kad tas kitimas nepavirstų griūtimi ir žūtimi. Apeigos ir papročiai – tai paprotinės, laiko patikrintos priemonės, palaikančios ir atkuriančios darną, padedančios žmogui ir bendruomenei būti santarvėje.