Kalendorinės šventės

Lietuviams svarbios ne tik šeimos, bet ir kalendorinės gamtos šventės, kuriose žmogus įsitraukia į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Lietuviams svarbiausios buvo ne istorijos, bet gamtos šventės. Šia prasme jų kalendorius iš esmės skiriasi nuo žydų ar krikščionių kalendorių. Visas lietuvių gyvenimas, darbas ir kūryba buvo susiję su gamta. Lietuviui žmogaus gyvenimas tolygus gamtos gyvenimui. Šventės ženklino ne tik gamtos, bet ir svarbius įvykius – tam tikrų darbų pradžią ar pabaigą. Beveik kiekvienoje kalendorinėje šventėje pastebimi akcentai – ugnis, vanduo, medis, valgymas, gėrimas, mirusiųjų minėjimas, dangaus šviesulių (Saulės, Mėnulio ir kt.) stebėjimas bei pagerbimas… Pavasario šventėse buvo pažymimas paukščių sugrįžimas. Velykoms būdingas pavasarinis margutis – gyvybės simbolis. Ugnis suvokiama kaip viską apvalanti, atnaujinanti ir šviečianti galia. Pati ugnis tam tikromis dienomis būdavo atnaujinama. Vanduo yra gyvybės jėgų šaltinis ir augimo galių skatintojas, taip pat viską švarinantis. Šventinės vaišės – tai svarbi apeigų, kuriose dalyvauja ir mirusiųjų vėlės, dalis. Maistas ir gėrimas siejamas su auka, su derliumi.

Metų pradžia senovėje, kaip mano kai kurie mokslininkai, galėjo būti pažymima kitu laiku, negu šiandien įprasta. Vis dėlto dienų ilgėjimo pradžia yra pakankamai ryškus gamtos kaitos ženklas.