Kūčios

Tai šeimos ir namų šventė. Kalėdų išvakarės (XII 24).

Šventvakarių eigoje būna dar dvejos Kūčios: Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios Kūčios, o šventvakarius užbaigia sausio šeštąją Kūčelės arba „Trys karaliai“. Žinoma, svarbiausios būna pirmosios Kūčios.

Per Kūčias susirenka visa šeima, artimųjų ir protėvių vėlės. Todėl šis šventvakaris primena Vėlines, tik čia vėlės susirenka namuose. Prie Kūčių stalo žmogus turi sėstis visomis prasmėmis švarus, be blogų minčių. Susitaikoma su kaimynais, dovanojamos skriaudos. Reikia vengti žodžio „aš“, o sakyti „mes“. Dvasiniam nusiteikimui dar padeda ir pasninkas. Iškūrenama pirtis. Geresnei santarvei sudeginama liepinė pliauska. Nusiprausus apsivelkama šventiniais drabužiais.

Puošiamas kambarys: kabinamas „sodas“, šiaudiniai ir mediniai paukščiai, „saulutės“. Kaišiojamos pušų, eglių ir kadagio šakelės. Trobos kampe statomas javų pėdas, perrištas trijose vietose. Uždegama daug šviesų – žvakių ir pan.

Stalas rūpestingai paruošiamas. Jį net parūkydavo kadagio verba, pašlakstydavo Velykų vandeniu. Stalą apkloja šienu, kurio dalį deda ir pastalėn. Šieną užkloja staltiese ir išdėlioja valgius.

Valgiai – avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė, saldūs valgiai, obuoliai, riešutai, kūčiukai su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių šį vakarą nevalgė. Kūčioms gamina 9 ar 12 patiekalų.

Šeima prie stalo sėda, kai suspindi Vakarinė žvaigždė. Visi atsistoja, o šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius, laužia ir dalija „Kūčių duoną“. Visi geria iš vieno indo apeiginio alaus. Žemynėliaunama ir palabinama. Kūčia – svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms. Ji padaryta iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, taip pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Indas su kūčia eina aplink stalą, visi jos ragauna. Obuolį, riešutą valgydami kalba, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi.

Kaime „Kūčių duona“ buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris.

– Kas čia eina?

– Čia prašos ponas Dievas su kūčele.

Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie Kūčių stalo. Duonos įnešimas gyvenamojo namo vidun, atliekant apeigą Dievo vardu, galėjo simbolizuoti Ano pasaulio jėgų garantuojamą skalsos atėjimą į tuos namus (ŠA, 1999 12 24).

Ugnis. Stengiamasi, kad visą kalėdinį metą namuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Kūčių vakare uždegama graudulinė žvakė. Židinyje užkuriama beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies. Blukis – senas kelmas – buvo velkamas ir deginamas. Kaladė buvo deginama ir vėliau – per Užgavėnes – Pelenijoje.

Kūčių kviečiamos ne tik vėlės, bet ir kiti svečiai. Šeimininkas, išėjęs į lauką, pakviesdavo „ateikit Kūčių“ – vėją, šaltį, bites. Po vakarienės dar aplankomas sodas, aprišamos obelys, kreipiamasi į bites, lankomi pasėlių laukai. Naminiai gyvuliai pašeriami valgiais ar šienu nuo Kūčių stalo. Šiuo metu dingsta ribos tarp visų būtybių ir jėgų, o žmogus stengiasi siekti gėrio.

Tokiu metu sakomi geri linkėjimai, o blogumas naikinamas sudeginant tam tikslui skirtas balanas. Ant balanos paženklinamas koks ženkliukas, turintis savo prasmę, ir balana sudeginama.

Kūčių vakarą kreipiamasi į žemės, požemio ir vėlių dievybes. M. Pretorijus XVII a. rašė, jog Kūčių vakarą buvo atliekama tokia apeiga. Šeimininkas klūpodamas pripildydavo 3 šventinius kaušelius alumi ir paleisdavo visiems ratu. Paskui ėmė į rankas kepalėlį duonos ir, pridėjęs prie žemės, meldėsi:

„Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame Tau už tai, padėk, kad mes Tavo laiminami dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau Tavo dovanų gautume“. Po to, pakėlęs duoną į viršų, sakė: „Dieve, pasotink mus“.

Žemynėlę, nuliedami ant žemės ir nugerdami kiek alaus, taip gerbė: „Žemynėle, žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus.“

Iki Kalėdų negalima buvo kirsti medžių, o jeigu kas išdrįsdavo taip daryti, tai miške pasirodydavusi žila moteriškė ir gailiai dejuodavusi (Kaltinėnų apyl.). Tuomet nukirstos malkos gali uždegti sodybą, be to, neduoda ramybės numirėliai. Čia pasireiškia gili pagarba pirminiam gyvybės pajudėjimui – naujos gyvybės užuomazgai Kalėdų išvakarėse.

Kūčių dieną vengdavo užrūstinti Perkūną: nemaldavo girnomis, neskaldydavo malkų.

Valgant Kūčias, reikia paminėti gyvatę, tada visus metus būsi saugus. Vasarą, būnant miške, reikia prisiminti, kokią savaitės dieną buvusios Kūčios, tuomet gyvatės nepuls.

Kai kurios kalėdinės giesmės apdainuoja pasaulio atgimimą: „Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda“ ir kt. Iki Kalėdų giedamos giesmės – dainos su priedainiais „leliumoj aleliuma“, „aleliuma rūta“, „aleliuma loda“ ir kt.

Burtai – svarbi Kūčių vakaro dalis. Šią naktį laikas ir erdvė praranda įprastus matmenis, pasaulis atsiduria pirmapradėje būsenoje, todėl įmanomi ateities spėjimai. Vėlės padeda sužinoti paslėptus dalykus. Nemažai burtų, susijusių su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Giesmėse kalbama apie elnią devyniaragį, žvelgiantį į vandenį ir skaičiuojantį savo ragus. Daugybė burtų skirta ateičiai sužinoti, ar bus vedybų, koks bus gyvenimas, derlius, orai. Šią stebuklų naktį vidurnakty vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui suprantama kalba. Ištarti linkėjimai, žodžiai turi galios ateičiai ir tarsi sėklos pasėjami per šventvakarį.

Po Kūčių vakarienės motina pabarsto grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Kūčių stalas paliekamas nakčiai nenurinktas – vėlėms.

 

Kalėdų rytą rožės inžydo, lėliu kalėda kalėda,

Sekminių rytą dyvai pasidarė, lėliu kalėda kalėda,

Dyvai pasidarė: ažerai užšalo, lėliu kalėda kalėda,

Jaunas bernelis ladelį kirto, lėliu kalėda kalėda,

Ladelį kirto, žirgelį girdė, lėliu kalėda kalėda,

Žirgelį girdė, mergelį virkdė, lėliu kalėda kalėda,

Atlėkė elnias devyniaragis, lėliu kalėda kalėda,

An pirmo rago ugnelė degė, lėliu kalėda kalėda,

An antro rago kavoliai kalė, lėliu kalėda kalėda,

Jūs, kavolėliai, mani broleliai, lėliu kalėda kalėda,

Oi jūs nukalkit aukselio žiedą, lėliu kalėda kalėda,

Aukselio žiedą, sidabro žirklas, lėliu kalėda, kalėda,

Aš nukarpysiu aglių šakelas, lėliu kalėda kalėda,

Aglių šakelas, pušų viršūnes, lėliu kalėda kalėda,

Gal pamatysiu tėvulio dvarų, lėliu kalėda kalėda,

Po tėvulio dvarų povos vaikštinėja, lėliu kalėda kalėda,

Povos vaikštinėja, mergos varinėjo, lėliu kalėda kalėda.

(Trakų r.)