Laidotuvės

Krivio J. Trinkūno laidotuvės. V. Daraškevičiaus nuotr.

Krivio J. Trinkūno laidotuvės. V. Daraškevičiaus nuotr.

Kaip ir kitos šeimos progos, laidotuvės trukdavo ilgai. Svarbiausia jų dalis – ne pats žmogaus palaidojimas, bet būdynės, kurios priklausomai nuo istorinio laikotarpio galėjo trukti net kelias savaites. Dar neseniai prie velionio budėdavome bent parą, o dabar įsigali mada budėti vos kelias valandas. Vis dėlto būdynės kaip apmąstymo, dūšios palydėjimo ir atsisveikinimo laikas yra nepaprastai svarbios psichologiniam būviui atkurti ir gyvųjų susitaikymui su mirties faktu.

Būdynės yra budėjimas prie mirusiojo palaikų. Budint meldžiamasi, giedama,grojama kanklėmis, dūdmaišiais, žibinami žiburiai. Būdynių metu labai svarbi simbolika, reikia atitinkamai paruošti aplinką – mirusiojo pašarvojimo vieta turi būti puošiama eglišakiais, prie kojų deginamos graudulinės žvakės.

Urnos išlydėjimas. V. Daraškevičiaus nuotr.

Urnos išlydėjimas. V. Daraškevičiaus nuotr

Kanklės – svarbiausias palydintis instrumentas. Buvo paprotys gimusiam vaikui sodinti medį, kuris nukertamas po žmogaus mirties ir iš jo daromos kanklės. Tikima, kad tų kanklių skambesys – to žmogaus dūšios balsas. Tad kanklių pagalba įsijungia gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas, susisiekiama su protėvių pasauliu ir prašoma naują velionį priimti į protėvių ratą.

Palydint mirusįjį giedamos raudos, mirusiųjų palabinimo, vėlinių giesmės ir dainos – „ėjau par lauką“, „vai pūdymai pūdymai“, „oi toli toli“ ir kitos. Raudos kuriamos konkrečiam žmogui unikalios, dainuojama progiesmiui, kartkartėmis natūraliai raudą pertraukia verksmas ir vėl grįžtama prie giedojimo.

Būdynių metu ne tik raudama, bet ir puotaujama čia pat prie velionio. Pastatomas stalas su vaišėmis, geriama ir valgoma prisimenant mirusįjį. Būdavo paprotys, kad senas žmogus užraugdavo alaus. Sūnus ar kitas šeimos narys po jo mirties išritindavo statinę su tuo alumi. Susirinkusieji klausdavo, kas vaišina, o statinę išridenęs asmuo atsakydavo, kad vaišina velionis. Tokiu būdu puotaujama su mirusiais.

Būdynių metu būdavo žaidžiami ir žaidimai, kuriais būdavo aiškinamasi, kieno kito laukia mirtis. Populiarus žaidimas „Žalio vario“. Iš žaidėjų padaromi vartai, pro kuriuos paskutinis prasmukęs mirs pirmas. Natūralu, kad paskutinis pro vartus praklibinkščiuodavo seniausias, sunkiausiai vaikštantis, o vaikai prabėgdavo pirmi.

Per laidotuves svarbu juoktis – juokas prikelia kitam gyvenimui, taip skatinamas vėlės atgimimas, persikūnijimas. Todėl laidotuvių metu pasakojami ir linksmi nutikimai, juokiamasi. Yra aprašytas paprotys uždengti velionį balta marška ir juoktis, o maršką kas kurį laiką atidengus – raudoti. Taip juokas ir ašaros keičia vienas kitą.

Ugnies užgedinimas. V. Daraškevičiaus nuotr.

Ugnies užgedinimas. V. Daraškevičiaus nuotr.

Laidojimas. Žinomi du lietuvių laidojimo būdai – palaikų laidojimas žemėje ir jų deginimas. Jeigu nutarta mirusįjį deginti, velionio palaikai vežami sudeginti (kremuoti). Tačiau prieš tai velionis būna pašarvotas šarvojimo patalpoje. Giminės ir artimieji atsisveikina su velioniu.

Lydintieji ant išnešamo karsto ar urnos beria grūdus. Tuo linkima stiprybės pomirtinėje kelionėje.

Po sudeginimo urna pastatoma šarvonės vietoje. Ruošiamasi lydėti velionį į kapines. Nuo žvakių uždegamas aukurėlis, kuris nešamas karsto ar urnos priekyje.

Eisena kapo link. Priekyje nešama ugnis – degantis aukurėlis, kartais ir vestuvių „sodas”. Paskui eina giedotojai ir kankliuotojai. Po jų nešama urna ar karstas, papuoštas ąžuolo ar liepos vainiku. Paskui eina artimieji, giminės ir draugai.

Prie kapo duobės. Čia tariami atsisveikinimo ir pagerbimo žodžiai. Giedama giesmė protėviams, tariamos maldos Žemynai, Velionai ar Perkūnui, skamba kanklės.

Į duobę nuleidžiamas aukurėlis, „sodas“. Užgesus aukurėliui, į duobę nuleidžiama urna arba karstas. Sakydami „Tebūnie Tau lengva žemelė“, lydintieji beria po tris saujas žemės.

Šermenys. Tai labai svarbi velionio pagerbimo apeigų dalis, ypač būdinga lietuviams. Net ir menkesnis ūkininkas jų nevengdavo, jei tik įstengdavo, 100 žmonių susivadindavo ir gausiai pavaišindavo.

Šermenys – pietūs po laidotuvių. Prie stalo paliekama vieta mirusiajam. Susirinkusieji šermenyse pagerbia velionį.

Žemynėliavimo ir palabinimo apeigas atlieka apeigų vadovas arba artimiausias mirusiojo draugas (pasak M. Pretorijaus), kuris, nuliedamas gėrimo ant žemės, sako: „Žemynėle, būk gera, priimk šią vėlelę ir gerai saugok“. Išgėręs, palabinęs Žemynėlę, kreipiasi į mirusįjį: „Mano geriausias drauge, broli ir pan., Dievas (Žemynėlė…) noriai Tavo vėlę užlaikys“. Išgėręs kaušelį, paduoda savo kaimynui, kuris, žemynėliaudamas ir palabindamas, perduoda kitam, šis – trečiam ir t.t.

Gedėjimas. Gedulo metu susilaikoma nuo linksmybių ir džiaugsmo. Vaikai tėvų gedi vienerius metus, kitų artimųjų gedima trumpiau. Velionis paminimas dar keletą kartų – 3, 6, 9 ir 40-ąją dieną po laidotuvių. Tikima, kad tuomet dalyvauja ir velionio vėlė.

Raudos ir kalbėjimai. Raudų tikslas – ne vien apraudoti mirusįjį. Raudos – šventi tekstai, skirti ir mirusiajam (kai jam patariama užtarimo bei pagalbos prašyti mirusių giminių), ir jau anksčiau mirusiems artimiesiems, kurie jį pasitinka, atveria „vėlių vartelius“, sodina į „vėlių suolelį“, saugo ir gina nuo pavojų.
Įėjimas į pomirtinį pasaulį, į vėlių šalį yra užvertas. Atverti galima tik su protėvių, anksčiau mirusių vaikų ar tėvų pagalba. Juk jie – tikrieji naujokų globėjai.