Devyniaragio romuva Latvijoje
Devyniaragio romuva – tai baltų kultūrai atsidavusio jaunimo bendruomenė, kuri ne tik gyvena baltų kultūros ritmais, bet ir stengiasi pasidalinti savo žiniomis ir gyvenimo būdu su kitais. Būtent todėl jaunimo romuva yra viena aktyviausių bendruomenių. Šie metai Devyniaragio romuvai buvo ypatingi – aplankyta ne viena mokykla, pasisvečiuota Latvijoje, surengti iš pažiūros keistoki baltų kultūros renginiai, tokie kaip „Joribuso“ ekskursija. Kviečiame pasižvalgyti po Devyniaragio romuvos praėjusių metų kalendorių.
Vasario mėnesį Devyniaragio romuva apsilankė Marijampolio Meilės Lukšienės ir Vilniaus Senvagės gimnazijose. Šiose gimnazijose Devyniaragio romuvai draugiška organizacija Lietuvos Jaunimo Ramuva atliko edukacines pamokas, skirtas netradiciniam vasario 16-osios paminėjimui, mokė moksleivius giedoti sutartinę „Dijūta, kalnali“. LJR mokė giedoti, Devyniaragio romuva supažindino moksleivius su senovės lietuvių ugnies apeiga.
Kovo mėnesį jau tradiciškai su vilniečiais ir miesto svečiais Devyniaragio bendruomenė dalyvavo pavasario lygiadienio šventėje ant Pūčkorių piliakalnio, kur kasmet visus sukviečia Lizdeikos romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė. Ši diena pažadina žiemos miegu įmigusį kūną, ir kviečia judėti, verstis kūlio, pasitikti gamtos virsmą savyje ir kartu pasitikti pavasarį.
„Po lygiadienio gamta šaukia vis stipriau, todėl tradiciškai ruošiamės Jorės šventei. Lietuvos Jaunimo Ramuvos organizuojama kelionė – ekskursija autobusu į Jorės šventę Kulionyse – jau įgavo savotišką pavadinimą – „JORIBUSAS“. „JORIBUSAS“ jau nebeįsivaizduojamas be pavasarinių dainų, be dažnų sustojimų ir lipimų į piliakalnius, ir be Devyniaragio romuvos apeigos. Taigi, praėjusiais metais, kaip ir kasmet, radome laiko sustoti, palabinti pavasarinius Dievus, padėkoti Gamtai, susivokti, kaip mes katu su Gamta sukamės nesibaigiančiame rėdos rate,“ – pasakojo Devyniaragio romuvos vaidilė Asta Valiukevičienė.
Jorės šventėje visus įtraukia pavasarinis šurmulys, naktišokiai, laužai ir pokalbiai su seniai nematytais. Jorė – kaip giminės susitikimas, kuomet važiuoji į šventę ir žinai, kad sutiksi visus, kurie tau pačiam kaip šeima. Šurmuliuoti kartu labai smagu, pavasariškai gyvybinga, bet kartu patylėti gera nei kiek ne mažiau, todėl Devyniaragio nariai vedasi visus dar nemiegančius ir norinčius išgirsti tylą į naktinį žygį ant Kulionių piliakalnio dar vienai ugnies apeigai, apeigai, padedančiai pajusti protėvių vėlių buvimą šalia, jų pastiprinimą ir nenutrūkstamą ryšį. Tą naktį kuriama darna: skamda sutartinės ir tyla…
Praėję metai Devyniaragiui padovanojo ir naujų draugų. Tai Vilniaus lopšelis darželis „Baltų šalelė“. Šiai naujai pažinčiai sutvirtinti jaunimas pasirinko vasaros saulėgrįžą. Vaikai, tėvai, auklėtojai ir Devyniaragio romuviečiai kartu šventė Rasos šventę. Vėliau, jau lapkričio mėnesį, kartu su „Baltų šalelės“ auklėtojais ir jų svečiais iš Latvijos ir Suomijos ant Gedimino kapo kalno devyniaragiečiai aukojo druską, grūdus, gintaro dulkes ir girą seniesiems lietuvių Dievams. Šias patirtis svečiai iš Latvijos ir Suomijos vežėsi namo į savas šalis ir savus vaikų darželius.
Viena iš labiausiai įsiminusių šių metų patirčių – kelionė pas brolius latvius. Latvijoje, Carnikavoje, susitiko latviai, estai, bulgarai ir lietuviai. Lietuvai atstovavo Lietuvos jaunimo ramuvos ir Devyniaragio romuvos nariai. Visą savaitę dalyviai gyveno latvių Carnikavos istorijos muziejuje, šalia Baltijos jūros ir Dauguvos upės. Visą savaitę ruošėsi Rasos šventei. Savaitės pabaigoje muziejaus kiemelyje miestelio gyventojus sukvietė keturtautė vasaros saulėgrįžos šventė. „Jautėmės kaip niekad stiprūs, nes jėga slypi vienybėje, toje vienybėje, kurią pajutom kartu su latviais, kai tais pačiais ritualais pagerbėme Saulę,“ – sakė Devyniaragio Romuvos vaidilė Asta Valiukevičienė.
Devyniaragio Romuva stengėsi išlaikyti tradiciją visus metus kūrenti šventą ugnį. „Taip pat stengėmės saugoti šventąją ugnį ant Gedimino kapo kalno. Šiltuoju metų laiku kūrenom ugnį ir kartu su Lietuvos jaunimo ramuvos nariais penktadienio vakarais rinkomės padainuoti senųjų Lietuvos dainų ir sutartinių. Šią tradiciją po pavasario lygiadienio vėl pratęsime. Tikimės pratęsti ir kitus pradėtus darbus,“ – pasakojimą apie Devyniaragio romuvos metus pabaigė vaidilė Asta.
Straipsnio autorė – Miglė Valaitienė.
