Krivūlė Panevėžio romuvos vaidilos L. Vasilevičiaus rankose
Šiandien norint perduoti žinią visai nebūtina siųsti krivūlės, galima tiesiog išsiųsti elektroninį laišką, trumpąją žinutę ar paviešinti skelbimą socialiniuose tinklapiuose. Informacijos lavina kiekvieną dieną užgriūna mus nebesuskaičiuojamais mąstais ir tik kažkokiu mistiniu būdu iš bendro gausos katilo gebame „išsitraukti“ tą informaciją, kuri mums aktuali ar reikalinga. Dažnai prisiskaitome visai neįdomių ir nesvarbių dalykų, užmirštame, ko ieškojome, ir pasineriame į visai neplanuotus skaitalus. Vadinasi, bėgant šimtmečiams ir tūkstantmečiams nieko nesugalvojome geriau, negu krivūlės kelionė po bendruomenės narių namus. Gyvai pasakytas žodis nepalieka vietos interpretacijoms, kurių galime prisigalvoti kiek tik pajėgūs, skaitydami tekstą ir „nuspalvindami“ jį savo norimomis intonacijomis.
Šiais metais minėdami Krivio dieną nuo Gedimino kapo kalno išleidome į kelionę Krivio Jauniaus krivūlę. Kelionės tikslas toks pats, kaip ir gilioje senovėje – nešti žinią. Apie ką ji? Apie amžinas ir nekintančias tiesas, kad tik gyvas žodis, tikras ir nuoširdus bendravimas mus sustiprins ir išlaikys viena kryptim žiūrinčius, dėl vieno tikslo dirbančius, vienai ir tai pačiai Žemei save atiduodančius, kad tik stovėdami patys į petį galime giedoti giesmes ta pačia nata ir tik matydami kito akis galime vieni kitais pasitikėti.
Nuo Gedimimo kapo kalno krivūlė atkeliavo į Devyniaragio romuvą, kuri vienija jaunus Lietuvos romuviečius, sekančius protėvių keliu. Tarp šių jaunų žmonių nedaug yra tokių, kuriems teko asmeniškai pažinti Krivį Jaunių ar su juo betarpiškai pabendrauti. Turbūt iš čia kyla noras vis daugiau sužinoti apie pirmąjį mūsų laikų Krivį. Šioje vietoje gali kilti diskusija: ne pirmas, ne paskutinis, ar dar kaip nors kitaip suskaičiuojamas, bet Devyniaragio romuvos nariams – pirmas. Dauguma jos narių gimę jau po sausio 13-osios įvykių, dar keletą metų stačiom bėgiojo po stalu, o ūgtelėjus iki to amžiaus, kai pradedama domėtis toliau nei siekia nuosavo kiemo ribos, pradėjo plačiau domėtis savo šalies istorija, ir pirmas Krivis, kuris galėjo būti ranka pasiekiamas ir atklydęs ne iš sakmių, o gyvai matomas ant piliakalnių kurstantis šventą ugnį buvo Krivis Jaunius. Todėl didelė garbė teko jaunimui pirmiesiems perimant krivūlę ir išleidžiant ją į kelionę.
Iš to smalsumo ir noro geriau pažinti pirmąjį savo laikų Krivį gimė mintis surinkti prisiminimus apie Joną Trinkūną. Jis buvo dvasininkas, vedantis paskui save kitus, bet visų pirma jis buvo žmogus. Koks jis? Nupirkome baltų raštais išmargintą knygą ir lapkričio 26 dieną išvykome į Panevėžį susitikti su vietine romuvos bendruomene perduoti krivūlės.
Krivūlė keliauja po Lietuvą
Panevėžyje Austėjos šventykloje mūsų laukė gausi romuvių bendruomenė. Vos atvykus pasitiko bendruomenės Vaidila Laimutis Vasilevičius ir šypsodamasis pasakė, kad dabar po kelionės mus nupraus. Tai pirmas veiksmas, šalia kurio norisi stabtelti ir pakalbėti. Galima aklai kartoti praeities veiksmus, tikėti, kad jie yra dvasingi ir stengtis kuo tiksliau juos pakartoti arba galima suprasti tų veiksmų esminę mintį ir leisti sau interpretuoti. Mus pasitiko besišypsančios moterys su ąsočiu vandens, drobiniu rankšluosčiu ir mažu netikėtumu: vanduo pašildytas. Ar verta čia sustoti? Kas čia tokio? Manom, kad verta. Ši maža smulkmena parodo požiūrį į svečią: kad jam būtų gera, kad būtų patogu (visgi ne vasara), kad jaustųsi pamalonintas ir pagerbtas. Ar ne tai yra senoji svečiavimosi tradicija? Skeptikai gali kritikuoti, kad senovėj prieš apeigas vandens tikrai niekas nešildė, bet lai kritikuoja, o mes sakome, kad čia prisiminėme seną lietuvių posakį: svečias į namus – Dievas į namus.
Pradėjome apeigą palabindami Austėją – jos šventvietėje šį kartą susirinkome. Vaidila Laimutis patepė Austėjos stovylos lūpas medumi, taip pat ir visų rate stovinčiųjų, kad gražius žodžius kalbėtume, draugiškai šypsotumėmės. Pykčiui nebelieka vietos. Bent jau ne čia ir ne šiandien.
Devyniaragio romuva Panevėžyje
Vėliau ratu keliavo apeiginis kaušas sklidinas giros. Kaušą palydėjo linkėjimai vieni kitiems, kurie baigdavosi žodžiais „džiuginu tavo širdį“, „džiaugiasi mano širdis“ atsakydavo kitas. Ir tikrai džiugūs tie aukštaičiai, vis paklega, vis pasijuokia, ir mums džiugu, kad pavažiavus per Lietuvą kelis šimtus kilometrų jau gali pamatyti regioninius žmonių kitoniškumus. Gražūs tie kitoniškumai, spalvingi, kviečiantys vieniems kitus geriau pažinti.
Paraginti Vaidilos palabinome miegančią Žemyną prisiliesdami prie Motinos Žemės. Giedodami giesmę padėkojome Perkūnui už tai, kad mus stiprina ir paprašėme suteikti stiprybės visiems prisilietusiems prie krivūlės. Dūzgiant dūdmaišiui krivūlė keliavo iš rankų į rankas paliesdama Žemę ir Dangų, sujungdama Protėvių, Mūsų ir Dievų pasaulius, nešdama žinią…
Tikime, kad kiekvienas prie jos prisilietęs bent trumpam sustiprėjo ir pajuto pasididžiavimą savo šaknimis ir gera buvo žinoti, kad gimėme lietuviais. Visų bendruomenės narių palytėtą krivūlę perdavėme Vaidilai Laimučiui: saugoti, bendruomenės narių namus su ja aplankyti ir tolimesnėn kelionėn paleisti. O su krivūle kartu perdavėme ir knygą, kurioje romuviai rašys savo prisiminimus apie krivūlės šeimininką Krivį Jaunių – Joną Trinkūną. Šios knygos ypatingai laukiame sugrįžtant į Devyniaragio romuvą apkeliavus visą Lietuvą.
Austėjos šventykla
Panevėžio romuviai turi tradiciją po kiekvieno šventinio ar apeiginio susitikimo užrišti Austėjai po kaspiną ar juostą atsidėkojant už prieglobstį, kaip žinodami ar nujausdami atsivežėme pajūrio akmenį puoštą baltiškais ženklais, kurį pavadinome „Akmenine Saule“. Perdavus krivūlę ją ir užkabinome Austėjos stovylai kaip artėjančios saulėgrįžos simbolį – padovanojome dovaną atsidėkodami už tai, kad globojo mus savo šventvietėje.
Po apeiginių veiksmų šalia Austėjos jau ėjome vaišintis, dainuoti, groti ir artimiau susipažinti. Peržiūrėjome Panevėžio romuvių vedamą albumą, kuriame jie fiksuoja visus bendruomenės susitikimus ir dabar žinome iš ko turime mokytis tikro bendruomeniškumo. Aukštaičiai galėtų būti pavyzdys visoms romuvos bendruomenėms: jų tarpe dar gyva talkų tradicija! Tai vienuos namuos malkas kapoja, tai kituos, tai kitus ūkio darbus dirba, po darbų – talkos vaišės. Ir tai viename iš didžiųjų Lietuvos miestų. Niekas taip nesuartina žmonių, kaip bendras darbas. Neliko nieko kito, kaip žavėtis šiuo tikru bendruomeniškumu.
Lai keliauja krivūlė po Lietuvą ir moko mus visus darnos ir sutarimo.
Straipsnio autorė – Devyniaragio romuvos vaidilė Asta Valiukevičienė.