Kiekvieno žmogaus gyvenime yra trys didieji virsmai: tai gimimas, vestuvės ir mirtis. Senolius  lydėjo mūsų laikus pasiekusios apgėlų, vestuvių ir šermenų apeigos, ritualai, burtai.  Bet yra dar vienas, jau primirštas, gyvenimo virsmas, kurį lydi  įvesdinimo apeigos (inauguracija).

Aukštaitijoje jos vykdavo Žaliojoje girioje, rugpjūtį, ant gerojo milžino Dijoko kalno.

Įvesdinimo apeigos. G. Skumbino nuotr.

Įvesdinimo apeigos. G. Skumbino nuotr.

Tebegiedame sutartinę „Dijoto kalnalį“.  Sakmėse pasakojama, kad vyresnės moterys sukviesdavo mergaites, pasiekusias brandą, ant Dijokalnio ir atverdavo joms moterų paslaptis. Po to mergaitės palaidais plaukais aplėkdavo kalną, o koks senelis  joms šaukdavo  burtažodžius: „čyr – byr“. Taip mergaitės  tapdavo „mergomis“. Tik po šios apeigos jas kviesdavo į šokius ir gegužines. Būsimos nuotakos pradėdavo krauti kraitį.

Šiemet, per Rasas, ant Žirgokalnio, Kupiškio ir Panevėžio romuviai sutarė atgaivinti senąją Dijokalnio tradiciją. Pasakyta – padaryta.  Moterys ėmė ruoštis.

Rugpjūčio dvidešimtą pulkelis šeimų su dukromis atvyko į Kupiškį, kur mūsų jau laukė vaidilės kanklininkės: Almutė, Daivutė ir Raselė. Septyniais ekipažais pasukome link Salamiesčio. Privažiavus Žaliąją girią, baigėsi kelias. Teko palikti mašinas ir tris kilometrus eiti per lietaus ir miškovežių išmerktą klampynę. Išbandymas buvo reikalingas…

Vargais negalais, įveikę visas kliūtis, pasiekėme  šviesųjį  Dijoto kalnelį. Nežiūrint į iškirstus ąžuolus ir vietoje jų pasodintą tankų, neįžengiamą eglyną,  nežiūrint į tai, kad kolūkių laikais pusė kalno buvo nukasta,  milžinas Dijokas sutiko mus su Saule ir grybais. Kalnelio viršūnėje mūsų jau laukė vaidilutės.  Nuplovę rankas pakvietė prie liepsnojančio aukuro.

Iškilmingą labinimo apeigą atliko vaidila Laimutis, subėrė aukas ir palabino Dievus, vėles, kalnelį ir milžiną Dijoką.  Vaidilė Almutė papasakojo apie šią  Žaliosios girios šventvietę ir jos svarbą buvusios bendruomenės gyvenime. Vykdavo ne tik mergaičių apeigos.  Ant kalno į vyrų bendruomenę buvo įvesdinami ir užkuriai, kad užkurtų našlės namų židinį. Dijokalnis yra ne paprastas kalnas, bet gerojo milžino Dijoko, kurį pražudė pikti burtai, kapas.  Naktimis čia neramu, vaidenasi.

Po to visi sugiedojome sutartinę „Dijo kalnalį“ ir moterys paprašė visus vyrus lipti į pakalnę giros gerti ir pasaugoti nuo pašalinių akių. Slaptosios Laumių pamokos skirtos tik mergaitėms. Iš tolo matėsi, kaip vaidilė Dalytė smilkė žoleles, kaip moterys pasikeisdamos mokė meilės papročių, burtų, simbolių, aiškino apie magiškąjį žodelį „Ne“…

Atsibodo laukti ir staiga vyrai pamatė mergaites, palaidais plaukais, lekiančias aplink kalnelį. Kaip reikalauja tradicija, jie ėmė šaukti burtažodžius „čyr – byr, čyr  – byr…“.  Kai visi vėl susirinko viršukalnėje, prasidėjo svarbiausia magiškoji apeigų dalis – kasų pynimas. Motinos savo dukroms padovanojo šukas ir patarinėjo, kaip pinti kasas. Mergaitės į kasas įpynė spalvingus Vaivoros kaspinus. Vaidilė Almutė papasakojo sakmę apie Saulės dukrelę Vaivorą, kuri išskalbusi džiovindavo seserų kaspinus ir žmonės pamatydavo vaivorykštę…

Įvesdinimo apeigos. G. Skumbino nuotr.

Įvesdinimo apeigos. G. Skumbino nuotr.

Vaidila Laimutis sukvietė prie aukuro ir pradėjo laiminimo apeigą. Papasakojo mergaitėms, kad jos jau pražydo kaip obelėlės ir atėjo laikas pinti rūtų vainikėlį.  Kad supintas kasas reiks nešioti iki vestuvių, o per vestuves jas išleis ir nukirps. Kad dabar pats gražiausias jų gyvenimo tarpsnis.  Po to sukalbėjo maldas Žemynai, Laimai, Gabijai, Mildai, Saulei, Perkūnui, Mėnuliui, Austėjai, apvedė triskart pasauliui aplink aukurą mergaites: Laurą, Vaivą ir Viktoriją, apibėrė grūdais. Skambant giesmei „Obelėlę sodinau“, motinos papuošė mergaites gintarais, kad gintariniai seitai lydėtų ir saugotų  jas per gyvenimą. Mažosios mergaitės dalyvavo šventėje, stebėjo ir mokėsi.

Kai mergaites visi pasveikino ir dovanas sudovanojo, vyrai pagal paprotį ėmė gaudyti vedusias moteris ir kelti į medžius (!!!). Neaišku, kodėl buvo toks paprotys: ar kad geriau matytų dukras, ar kad su bernais šokti netrukdytų?..  Po to visi juokdamiesi ir klegėdami susėdome prie vaišių pievelės. Užmigdę ugnelę, padėkojome milžinui Dijokui, nupylėme jam šlakelį giros, padėjome žiauberėlę duonos.

Grįžtant namo klampotas kelias buvo gerokai trumpesnis. Padėkojome kupiškėnams už sutartines ir per Vabalninką sugrįžome į Panevėžį.  Pakeliui jau kūrėme planus, apie naktigonę, kaip raitus, ant žirgų, įvesdinsime berniukus į „bernus“.

Straipsnio autorius vaidila Laimutis Vasilevičius, nuotraukos Gintaro Skumbino.