Kūmai iš aukuro renkasi angliukus - seitus.

Kūmai iš aukuro renkasi angliukus – seitus.

Gražią rudens dieną Milžinų giminė su vaikais ir seneliais suvažiavo į Laimos šventyklą Žaliojoje girioje. Romuviai pasitiko svečius prie išpuoštų vartų, nuplovė jiems rankas ir pakvietė po ąžuolu atsigaivinti, pasivaišinti avietėmis po kelionės.

Įkūręs aukurą, Vaidila maloniai pakvietė visus prie ugnelės, suskambo kanklės, prasidėjo Labinimo apeiga. Palabinome šventyklėlę, šventyklos Dievus. Vaidila pagerbė Gabiją, paaukojo druskos, šalavijų, kartu su kanklininku sugiedojo giesmę: „Dega ugnelė“.

Kūmai vaikeliams ant kojyčių užrišo kaspinėlius, primenančius seną kojyčių surišimo paprotį. Vaidila paaiškino, kad kūmai yra dori dvasiniai krikštavaikių vadovai – tiltininkai, gelbstintys krikštavaikį „ir ligoj, ir bėdoj“, turintys teisę barti ir bausti. Su tėvais kūmai sudaro tvirtus giminystės ryšius. Jiems nevalia tuoktis, liudyti prieš kūmą ar paduoti į teismą. Visam amžiui pasiliekama kūmais.

Vaidila paklausė kūmų, kokius vardus parinko laiminamiems vaikeliams? Kartu su tėvais jie parinko berniukui Ąžuolo, o mergaitei Liepos vardus. Vaidila paaiškino, kad vardas lemia žmogaus likimą. Duodami Ąžuolo vardą, sūnų atiduodate galingojo Perkūno globai, o dukrelę Liepą – likimo Deivės Laimos globai.

Milžinų vaikų Ąžuolo ir Liepos laiminimo apeiga Laimos šventykloje.

Milžinų vaikų Ąžuolo ir Liepos laiminimo apeiga Laimos šventykloje.

Vaidila vaikams nukirpo po sruogelę plaukų ir kaip auką Deivei Motinai įmetė į ugnį. Po to iš kaušo nuliejo giros auką Dievams ir protėvių vėlėms. Sukalbėjęs maldą paleido kaušą keliauti ratu. Kai visi atsigėrė giros, Vaidila paėmė duonos kepalą, sukalbėjo maldą Žemynai: „Žemynėle, parūpink vaikams skalsios duonelės“, paaukojo duonos kriaukšlelę ir paleido duonelę ratu.

Tėvas aprišo ąžuolą tautine juosta su žodžiais: „Saugok, Perkūne, mano vaikus, kad nepaklystų“. Motina už juostos prie ąžuolo užkišo vilnonių siūlų sruogą ir kreipėsi į Deivę Laimą: „Laimuže, aukoju verpalų, kad audžiant likimo juostas Tau nepritrūktų siūlų“.

Po aukojimų Vaidila pradėjo Laiminimo apeigą: „Galingieji Dievai ir Deivės, saugokite vaikelius Ąžuolą ir Liepą. Laimuže, išausk vaikeliams laimingus likimus“. Kūmai apjuosė vaikelius tautinėmis juostomis – seitais. Kūmos įrišo jiems į marškinėlius po apeiginės duonos gabaliuką ir angliuką iš aukuro. Vaidila įteikė vaikams dovanėles.

Senelio skraidinimas

Senelio skraidinimas

Vaidila, tęsdamas vaikų įvesdinimą į giminę, garsiai paklausė: „Prie žmonių klausiu, kieno vaikus mes laiminame?“ Tėvas garsiai sušuko: „Aš esu moteriškės Monikos vyras ir vaikelių Ąžuolo ir Liepos tėvas“. Tada Vaidila paėmė ant rankų Ąžuolą, po to Liepą ir, sušnabždėjęs palinkėjimus, apsukęs pasauliui tris kartus, perdavė tėvui. Tėvas palinkėjęs ir apsukęs triskart ‒ motinai, motina ‒ kūmams, kūmai – svečiams.

Tada Vaidila išskleidė drobę, pakvietė visus imti už kraštų ir smagiai pasupti vaikelius. Po to dideliam visų džiaugsmui pasupome ir senelius. Kūmai ėmė berti saldainius, o kūmos pakvietė prie vaišių stalo ragauti kūmos pyrago. Motina vaišino kieta perlinių kruopų koše su medumi. Vieną dubenėlį su koše tėvai sudaužė į akmenį ‒ paaukojo protėvių vėlėms, kad ir joms būtų linksma. Tėvas apdovanojo kūmus taboka ir pypkėmis, motina kūmas – audeklu, Vaidila gavo vilnones kojines, o kanklininkas – alaus ąsotį. Svečiai pakilojo senelius, įvardijo „seneliais“ ir „močiutėmis“. Prasidėjo išdaigos, juokai, kalbos, o Vaidila liko prie aukuro ugnelės migdyti.

Pasakoja Panevėžio romuvos vaidila Laimutis Vasilevičius