Piešinys ant stiklo, autorė Dalia Stalauskienė.

Seniai pastebėta, kad mūsų dainos turi nemažai paslapčių. Tarsi jas būtų sukūrę ne liaudies atstovai, dažniausiai baudžiavos prispausti žmonės, o kažkokie žyniai, dažnai neįmantriausiais žodžiais perteikiantys labai svarbias žinias, o melodijomis padedantys labai lengvai jas atkurti iš tautos pasąmonės gelmių netgi po šimtmečių.

Daug stebėtinų dalykų atskleista nagrinėjant sutartines, kurios akivaizdžiai ne tik naudotos kaip religinių apeigų dalis, bet taikytos netgi daryti poveikiui išoriniame pasaulyje, pavyzdžiui, per sausrą iššaukti lietų ar priešingai – jį nutraukti, nes sukeldavusios rezonansines bangas. Tokius „stebuklus“ mokėjusios daryti vos ne kiekvieno kaimo moterys, nors Indijoje tai po daugelio mokymosi metų pajėgia tik jogai. Galbūt sutartinės naudotos ir gydymo tikslams, nes  sudėtingų virpesių rinkinių dėka sukeldavusios rezonansą  su įvairiais energetiniais reiškiniais pasiligojusiojo kūne, tačiau apie tai dabar galime tik spėlioti. Betgi ir šiais laikais  taikoma muzikinė terapija, tad prielaida apie sutartinių taikymą tokiems pat tikslams irgi neatmestina. Beje,  nemažai  sutartinių slėpinių mūsų iškiliausi folkloro ansambliai jau praskleidė.

Tačiau yra dar viena  dainų rūšis, į kurią, atrodo, iki šiol mažai kreipta dėmesio, – tai lopšinės, kurias savo vaikams ir anūkams  šimtmečiais mūsų motinos ir močiutės giedodavo.  Pasirodo, kad jose slypi tam tikri  kūdikiams ir vaikeliams labai svarbūs garsų deriniai.

Apie tai Česlovas Gedgaudas rašė: „Moksliškų akustinių tyrinėjimų įrodyta, jog mūsų ausyse turime įmontuotą  natūralų „La“ diapazoną (3-oje oktavoje). Tai kraujo indų virpėjimas ausies būgnelyje, nepaprastai pastovaus dažnumo, kuris įgalina pasaulines garsenybes iškilti „nemirtingųjų lakštingalų“ panteonan. Bet tasai jautriausias tonacijos pajautimas labai lengvai pažeidžiamas, nes „referencijos signalas“ vos vos girdimas galvoje, visiškoje tyloje.“

O dabar svarbiausia, ką savo įžvalgoje mums norėjo perteikti Tautos praeities ieškojęs autorius: „Jei 2 – 4 metų amžiuje, o gal net anksčiau, vaikas iš savo motinos neišgirsta tikros „La“ jos kalboje (ir vakarais giedamoje lopšinėje – V.M.), tai ir jo klausa atbunka, ir jis palieka „atoniškas“ visam gyvenimui. Tatai paaiškina didžiosios žmonijos dalies klausos neturėjimą…“ („Mūsų praeities beieškant“, Kaunas, 1994, p. 74)

Tatai paaiškina ir kitką – lietuvių tautos dainingumą, juk būtent motinoms mes turime būti dėkingi, jog kūdikystėje visiškoje tyloje jos mums lopšines dainuodavo ir taip visiškai nepastebimai išlavindavo muzikinę klausą. Belieka tik stebėtis, kokie išmintingi žyniai ar žynės kitados sukūrė pirmąsias lopšines ir perdavė iš kartos į kartą tokį įstabų mūsų darnios civilizacijos atradimą.

 

Teksto autorius – Vaclovas Mikailionis.