akmuo

Sarkasalio kaimo dubenuotasis akmuo. nuotr. R. Astrauskienės

Panevėžio rajone Romuvos bendruomenė veikia jau ne vieną dešimtmetį. Per šį ilgą laiką buvo atkurta ar sukurta ne viena šventvietė, pastatyti aukurai, išsaugoti dubenuotieji akmenys, tvarkomos alkos, švenčiamos kalendorinės ir šeimų šventės. Kiekvienas bendruomenės narys gali pasistatyti aukurą savo kieme, bet didesnė reikšmė teikiama visos bendruomenės lankomiems aukurams. Bendru sutarimu, kiekvienam bendruomenės aukurui yra priskirta kalendorinė šventė ir dievybė, kurios garbei ir pavadinamas aukuras. Taip rajone jau rusena Perkūno, Laimos, Austėjos ir kiti aukurai.

Pats naujausias ir bene didžiausias Panevėžio rajone aukuras pirmą kartą buvo užkurtas rugsėjo 8 d. vakarą. Aukurą pastatė Romuvos narys Juozas Verba savo išpuoselėtoje sodyboje, Sarksalio kaime, Žaliosios girios glėbyje. Sodybos aplinka yra kuriama viešiesiems renginiams, tad ir aukuras bus nuolat lankomas, šalia jo bus atliekamos apeigos, rengiamos kalendorinės šventės.

Sarksalio kaime tėra trys sodybos. Pelkėtasis Sarksalis – sala miško apsuptyje, kur iš anksčiau tyvuliavusių pelkių padaryti nuostabūs tvenkiniai. Šalia didžiojo aukuro ąžuolai savaime dygsta, o sodybos šeimininkas ir aukuro kurstytojas Juozas visus maloniai sutinka, pasidalina įdomiomis kaimo istorijomis  ir  šventvietės plėtojimo idėjomis, vaišina arbata, pakuria pirtį.

romuva

Panevėžio romuva prie Medeinės aukuro. nuotr. Romutės Astrauskienės

Sarksalio aukurui buvo suteiktas lietuvių miško ir medžioklės deivės Medeinės vardas. Ji minima Ipatijaus metraštyje, tai ‒ deivė, kuriai aukojo Mindaugas. Vardas aukurui parinktas neatsitiktinai, mat naujoji šventvietė, įkurta Žaliojoje girioje, yra nuolat lankoma miško žvėrių, o pačioje sodyboje ramiai ganosi pulkelis žirgų žemaitukų, laksto šeimyna medžioklinių šunelių.

Medeinės aukurą palaiminimo ir apeigas atliko Panevėžio Romuvos vaidila Laimutis Vasilevičius. Pagerbti buvo visi dievai ir sodybos dvaselės. Aukuro ugnelei ir deivei Gabijai paaukota saujelė druskos, Žemynai ir kitiems dievams nulieta giros, pavaišinta dar šilta, sodybos duonkepyje kepta duonele. Šalia dubenuotojo akmens ant ąžuolėlio šakų vaidila pakabino šiaudinius simbolinius paukščius, pasveikino romuvius su  dar vienos svarbios šventvietės įkūrimu , palinkėjo visiems darnos, doros, skalsos.  Rymodami, užsimerkę, pabandėme išvysti, kaip atrodo  aukuro deivė  Medeinė.

 

Medeinės aukuras. nuotr. Romutės Astrauskienės

Panevėžio romuviai. nuotr. Romutės Astrauskienės

Senosios baltų religijos šventės pritraukia vis daugiau žmonių, norinčių atrasti savo tikrąsias šaknis, prisiminti ar susipažinti su savu, lietuvišku pasaulėvaizdžiu, prisiliesti prie paslaptingo  senųjų dievų pasaulio. Tad dar vieno aukuro įkūrimas Panevėžio rajone tik rodo baltiškosios religijos svarbą ir poreikį mūsų krašte. Taigi, kol yra statančių aukurus ir kūrenančių šventąją ugnį, bus ir norinčių prie tų aukurų susiburti, pabūti, padūmoti.

Teksto autorė – Lina Blužaitė.