„Neigi kožnam valia penėtą pilvą parodyt
Ir su poniška marga karieta važiuoti.
Viens kaip koks baisus erelis sviete lekioja,
O kitsai kaip žvirblis koks po stogu gyvena.
Bet kas per aukštai į juodus debesius kopa,
Tam daugsyk Perkūns žaibuodams liepia sugrįžti.“

 

                                     Kristijonas Donelaitis

                                     Pasakėčia „Ąžuols gyrpelnys“

 

Perkūno žvakė

Taip šiuolaikiškai skamba K. Donelaičio žodžiai, evangelikų liuteronų kunigo, kuris pagarbiai kalba apie Perkūną.

Posakiai – gyvas perkūnas – daug, gausu, kaip iš perkūno rago – gausiai, daug, kaip iš perkūno rago ištrenktas – (bėga) labai greitai, skubiai, – didelė, neišmatuojama jėga.

Viena pavojingiausių, sunkiai nuspėjamų jėgų, įvykis žmogaus gyvenime, mirtis nuo žaibo. Posakis – žaibų pluoštus paleisti – nubausti už kaltes.  Bausmė – įvykis, turintis visą jausmų išraišką, įvairiais įvykio tarpsniais. Kuo įvykis sukelia daugiau baimės, dvasinio skausmo, netekties, tuo labiau stengiamasi apsisaugoti. Saugotis nuo to, ko nematai. Nuo siunčiančio žaibus. Nuo Perkūno rūstybės, kur gali nukentėti ir visai nekaltas. Žmogus suvokia Perkūno galybę ir griausmą, dievybės užsirūstinimą ne ant jo, o  dėl bendruomenės veiksmų tame gyvenamame plote, kuriame griaudžia ir trankosi perkūnija. Senoviniai liaudies pasakojimai apie Perkūno ir velnio nesantaiką paliudija, kad žmogui šioje kovoje tik netyčia kliūva žaibais. Na, ir juokas, kad velnio prasimanymas – žaibolaidis – ne visada apsaugo žmogų ir jis po senovei lieja žvakes Perkūnui.

Dangaus dievaitis Perkūnas savo prigimtimi yra tas, kuris pradeda gyvastį gamtoje. Tuo verčia žmones budinti Perkūną, įšliejant ugnimi jo atvaizdą – žvakę, tuo pagerbiant Dievybę ir kartu pradedant naują laiko ratą, per ugnies krikštą, gyvybės įpūtimą Perkūnui. Per visada atsinaujinančią ugnį – Perkūno galią, kurią žmonės išreiškia Perkūnyčios žvakės liepsnelėje.

Apsauginę žvakę, vaškinio Perkūno atvaizdą, nuo seniausių laikų lieja vaškonys. Ir tokie vaškonys tapo visi šiais metais susirinkę iš Dzūkijos apylinkių, Aukštadvario, Vilniaus, Trakų, Elektrėnų, Trakų Vokės miestų ir miestelių į Aukštadvario regioninio parko direkcijos lankytojų centrą, kartu su Trakų romuvos bendruomenės romuviečiais atliko apeigą Ugnies deivei Gabijai ir Dievaičiui Perkūnui liedami žvakes.

Liejant žvakes, Aukštadvario regioninio parko vyriausioji kultūrologė Rita Balsevičiūtė, šiltai priėmusi visus apeigoje dalyvavusius

Perkūno žvakės liejimas

vaškonis, pasakojo apie apeiginį žvakių liejimą. Etnografė Ona Šakienė sekė Elektrėnų apylinkėse užrašytą sakmę apie Perkūną ir jo nuotaką, užvedė bičių sutartines. Mintimis dalijosi Dzūkijos nacionalinio parko vyriausioji specialistė – istorikė Virginija Pugačiauskienė, o išlietų žvakių įvairovę, jų liejimo būdus pristatė vyriausioji specialistė tautodailininkė Laima Saviščevienė.

Dėka Trakų romuviečio, Audriaus Kasperavičiaus paruoštos žvakių liejimo įrangos, jo ir kitų dalyvavusių paaukoto vaško, visi norintieji galėjo prisiliesti prie vaškonių papročių, liejant Perkūno žvakes. Audrius, visiems maloniai pritariant, pagiedojo latvių apeigines dainas Perkūnui. Ilga, tačiau maloni žvakių liejimo apeiga baigėsi žvakių bendru uždegimu, bendra giesme „Eik Laimela“, žvakių užgesinimu, taip joms pradedant savo dvasinei paskirčiai skirtą kelionę laiku.

 

Teksto autorius – Trakų Romuvos Vaidila Vidmantas Velička.