Į Romuvą mane atvedė patys Dievai – tai nėra sąmoningas sprendimas, tai veikiau aplinkybių virtinė, parodanti, kad joks kitas kelias man nebuvo įmanomas. Taigi Romuvos bendruomenę atradau vėliau nei savuosius Dievus.
Dar besimokydama pradinėje mokykloje, iš mokytojos išgirdau, kad seniau lietuviai tikėjo kitus Dievus. Šis vienas sakinys sujudino kažkokią mažą kibirkštėlę sieloje ir prasidėjo ilgas mano kelias Romuvon. Pradėjau klausti savęs, kas nutiko, kad dabar Lietuvoje vyrauja kitas tikėjimas? Kur dingo senieji Dievai? Kokie jie buvo? Kodėl Lietuva tuo metu buvo stipresnė nei dabar? Šie klausimai vedė pirmyn, vertė ieškoti, skaityti, domėtis. Įpuoliau į senąjį baltų tikėjimą tarsi į jūrą ir negaliu išplaukti.
Kartą Jonas Trinkūnas man pasakė, kad štai jis visą gyvenimą studijuoja baltų tikėjimą ir vis vien nežino nė pusės, ką reikėtų rasti ir žinoti. Šie žodžiai giliai įsirėžė į širdį – juk tai sakė senas žmogus, visą gyvenimą ėjęs baltų tikėjimo keliu. Tad ką žinau aš? Ėmiau skaityti, domėtis dar daugiau ir įsitikinau, kad tikrai – žinoti galima daug, bet ne viską. Baltų tikėjimas yra neišsemiamas išminties lobynas.
Ilgą laiką senąjį baltų tikėjimą praktikavau viena, atlikdama apeigas kaip suprasdama. Bet ilgainiui ėmiau justi, kaip trūksta bendraminčių. Taip atvykau į pirmąją savo šventę – Jorę Kulionyse. Jau pirmosios šventės metu daviau priesaiką ir įsišventinau į romuvius. Tuo metu man tebuvo 14 metų. Romuvos stovyklos, šventės (tuo metu nepraleisdavau nė vienos), „Kūlgrindos“ repeticijos tapo įprasta gyvenimo dalimi, ir nepameluosiu pasakiusi, kad pačia svarbiausia.
Vis dėlto pats svarbiausias kelias Romuvon man buvo dvasinis, kuris vedė mane Dievop. Ne kultūra, ne liaudies dainos, ne istorija ar meilė savo šaliai atvedė mane į Romuvą. Tvirtai galiu pasakyti, kad tai buvo patys Dievai. Gyvenime buvo ne vienas nutikimas, kai pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, tiesiog skęsdama nelaimių jūroje, ištiesusi ranką ir sušukusi “gelbėkit”, sulaukdavau Dievų pagalbos. Kartą labai sunkiai sirgau, ir klejodama išvydau Dievą senelį, besivaišinusį mano duona ir mane pagydžiusį. Kitą kartą atsitiktinai sutikau močiutę kapinėse ir suvokiau, kad matau ją paskutinį kartą. Po kelių mėnesių ji mirė, o laidotuvių metu kapinėse atsitiktinai sutikau savo giminaitę iš tos giminės šakos, kuri nuo manosios buvo atskilusi. Daugybę istorijų galėčiau papasakoti apie Dievus, vaikštančius tarp žmonių. Jie yra čia ir dabar, ir vedė mane į Romuvą.
Vaidilė Miglė Valaitienė