Užaugau mažame kaimelyje, prisiglaudusiame Žaliojoje girioje. Ir šiandien prisimenu šiltą pieną, mylimą šunį ir Babytės pasakas. Babytė vis sakydavo: „Žiūrėk, vaikel, medžiai stovi kaip milžinai, surėmę pečius, užstoja mus nuo vėtrų ir šalčio“. Man žalieji milžinai siūbuodavo, linguodavo. Aš jiems pamodavau. Sunerimę imdavo ošti…
Jei grybaudami rasdavome baravykų ar raudonikių šeimynėlę, Babytė mokydavo pasilenkus paklausyti, ką jie kalba. Bet grybai taip tyliai kalbėdavosi, kad aš negirdėdavau. Ir šiandien tvirtai žinau, kad jie kalbasi. Kartą, kai malkavome, man Babytė parodė vilko trobelę po išvirtusiu kelmu. Bijojau prie to kelmo prieiti, kad vilkas neužpultų. Babytė juokdamasi patarė pasisveikinti, tada ne taip baisu bus…
Sekmadieniais susirinkę kaimynai vyrai dainuodavo apie žirgus, apie ąžuolus, apie Tėvynę. Aš net virpėdavau iš to gražumo ir noro būti raiteliu. Paskui, susėdę už stalo, jie kalbėdavo apie karą, apie mišką, apie Klimbalą. Kalba nukrypdavo ir apie žvėrelių gudrybes. Taip sužinojau, kad gudriausia miške yra ne lapė, netgi ne vilkas, bet dažniausiai medžiotojus apgauna kiškis. Pasak Arvydo Šliogerio, tapau saulės, debesų, žemės, ugnies, vandens ir medžių garbintoju, ir tai buvo vienintelės mano dievybės.
Kartą man pasirodė, kad mačiau Gyvatę karalienę su karūna, kuri gali žvėrių kalbos išmokyti, bet nepaprašiau. Neišdrįsau, nes jei būčiau kam prasitaręs, būčiau numiręs… Matydavau prie Įstros upelio rūkuose baltais rūbais apsitaisiusias labai gražias laumes, besisupančias ant pasvirusių žilvičių. Babytė perspėjo saugotis, kad laumės nepaviliotų… Pamatęs labai gražią moterį, vis pagalvoju, ar tik ne laumė… Dėdės juokaudami draudė naktį švilpti, kad velnio neprišauktume. Bet mes, pusbroliai, gulėdami ant šieno vis tiek švilptelėdavom ir drebėdami iš baimės laukdavome, kada per tarpą šiaudiniame stoge įlįs velnias…
Kasmet kantriai laukdavau žydinčios vasaros kaime pas Babytę. Anksti pamėgau skaityti. Mokslai sekėsi gerai, vadovėlius paskanaudamas perskaitydavau jau pirmą rugsėjo savaitę, namų darbus spėdavau padaryti per pertraukas. Skaitydavau ir per pamokas, ir namie… Mokykloje lankiau dramos būrelį ir už spektaklius mokyklos direktorius padovanojo mums ekskursiją į Leningradą. Man labai patiko karalių miestas.
Užaugęs studijavau Leningrade surdopedagogiką, neuropatologiją, psichologiją. Universiteto senųjų leidinių saugykloje savo rankose laikiau pirmuosius lietuviškus XVI amžiaus leidinėlius. Šokau lietuvių studentų „Balticumo“ ansamblyje. Šaldamas, šlapiomis kojomis keletą metų lankiau labai įdomias vaizduojamojo meno paskaitas, praktikumus, koliokviumus pačiame Ermitaže, jo restauracinėse dirbtuvėse… Išmokau įsižiūrėti. Esu dėkingas už šią likimo dovaną.
Baigęs mokslus gavau paskyrimą dirbti Žemaitijoje. Dirbau Telšių Kurčiųjų mokykloje, vėliau Dailės technikume dėsčiau psichologiją. Labai maloniai kvepėjo Žemaitijos liepos. Liaudies menininkas Adomas Kvasas pamokė drožti minkštą ir švelnią liepą. Susipažinau su garsiu drožėju, Žemaitijos Žyniu Adoliu Gedvilu. Padėjau jam statyti Amžinosios ugnies šventyklą karaliaus Ringaudo dvare. Keletą metų laisvalaikiu drožinėjau linksmus velniukus ir raganytes. Mamai išdrožiau labai gražią vištą. Mama jau išėjo į Dausas, o višta tupi pas mane ant spintos. Paskui ėmiau drožinėti draugų atvaizdus – draugiškus šaržus. Kartais ir dabar paimu peiliuką.
Po vieną pas mane pradėjo „ateiti“ senoviniai kišeniniai laikrodžiai. Daugumą jų sutaisiau, restauravau. Sukauptą laikrodžių kolekciją padovanojau Telšių Alkos muziejui. Dabar laikrodžius mūsų šeimoje kolekcionuoja sūnelis Joris.
Pamėgau kalnus, dalyvavau apie 20 kategorinių žygių, vadovaudavau studentų grupėms. Viliojo ne sportiniai pasiekimai, bet kalnų grožis, sutikti kalniečiai, patirti sunkumai. Išmokau įsiklausyti į kalnų dvasių perspėjimus. Visus bendražygius parvedžiau iš kalnų sveikus ir laimingus. Keliaudamas kalnais pamilau akmenis, jie tokie gražūs, traukia lyg norėtų kažką pasakyti. Ėmiau tyrinėti akmenis su ženklais – protėvių laiškais, juos lydinčias legendas. Jie mane pašaukia. Keliaudamas Baltarusijoje, prie Mozelio radau savo šaknis – Vasilevičių miestelį, išgirdau legendą apie vienuolikos brolių būrį, apgynusį LDK kariuomenės šulinius nuo totorių ir davusius miesteliui vardą. Susidraugavau su akademiku E. A. Levkovu. Padėjau versti jo knygą apie akmenis „Tylūs praeities liudytojai“. Vėliau ir pats parašiau porą knygelių apie šventuosius akmenis.
Sovietų kariuomenėje tarnavau Estijoje. Už obuolių kompotą skaičiau kareiviams paskaitas apie tarptautinę padėtį ir kalnus. Mane aplankydavo lietuviai, studijuojantys Tartu universitete. Draugaujame iki šiol.
Romuvą suradau Vilniuje prieš kylant Sąjūdžio bangai. Krikščionišką krikštą nuplovė Krivis Jaunius Šventojoje upėje, prie Vyžuonų. Susidraugavome. Prisimenu ramius ir malonius pokalbius apie mūsų senąją religiją. Pajutau, kad Romuvos kelias man tinka, atspindi mano pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį. Romuvoje man gražu, artima, suprantama. Savo mažąjį sūnelį pavadinau Jauniaus vardu.
Dalyvavau Sąjūdyje, kartu su Gintaru Šidlausku Telšiuose leidome „Žmogaus teisių biuletenį“. Visą baisiąją 1991-ųjų sausio savaitę saugojau Seimą kartu su kolegomis ir studentais. Gerokai nusivyliau, kai atgavus nepriklausomybę lietuvius apėmė žiaurus godulys, kuris dar ir dabar drasko širdį. Vėliau nuo Tautininkų partijos dalyvavau Seimo rinkimuose kartodamas himno žodžius. Deja, rinkėjų nesudominau.
Septynis metus keliavau ir tyrinėjau Protvos Galindą, atstovavau Romuvai ir vienai olandų kompanijai – mano darbdavei. Draugavau su Vladimiru Toporovu, Juozu Budraičiu, Vykintu Vaitkevičiumi. Plaukiau Upos, Žvirgždos, Okos upėmis, aplankiau baltiškus pakrančių piliakalnius. Padėjau organizuoti pirmąjį Pasaulio pagonių kongresą, aprūpinau Kalūgos pagonių bendruomenės atstovų keliones į Vilnių. Visus Protvos Galindoje rastus keramikos pavyzdžius padovanojau Panevėžio kraštotyros muziejui.
Pablogėjus tėvų sveikatai, grįžau į tėviškę ir įsidarbinau Panevėžio kolegijos bendrabutyje. Kolegijoje dėsčiau studentams psichologiją ir etnokultūrą. Pagal mainų programą Pilzeno universitete skaičiau paskaitas apie Didžiąją Deivę (grįžęs parašiau knygelę apie Didžiąją Deivę). Susipažinau su etnologu Džiuzepe Maelo, vėliau jis aplankė Panevėžį, porą semestrų Panevėžio Kolegijoje mokėsi čekų studentai. Prisimenu, kaip į Prahą atvažiavo Berno universiteto lituanistikos katedros profesorius pakalbėti su manimi seniausia Europos kalba, panevėžietiška tarme… Provincijoje malonu gyventi ir dirbti. Nesenai Reikjavike aplankiau Žynį Jormundurą Ingį, susipažinau su rūsčia skandinavų mitologija, Islandijos gamta. Visa galva panirau į legendas, pasakas, patarles, mįsles. Nepajutau, kaip atėjo pensija. Tebeseku pasakas vaikams mokyklose.
Iki šiol linksmai ir nuoširdžiai dievaitauju Panevėžio Romuvoje, esu bendruomenės Vaidila. Auginu sūnelius, sodą, kūrenu pirtelę. „Būkime ta permaina, kurią geidžiame pasaulyje regėti“, – mokė Mahatma Gandis. Stengiuosi būti. Gyvename Rėdos rate gražiai ir laimingai su žmonyte Loreta, sūneliais Joriu ir Jauniumi. Dievai mums padeda.
Laimutis Vasilevičius