Augau Zarasų krašte – motina mokytojavo Salako miestelyje. Su senuoju lietuvių tikėjimu susipažinau dar vaikystėje. Mat prieš karą Zarasų (tada vadino Ežerėnais) apskrityje Bradesiuose buvo įsikūrusi Romuva, kuriai vadovavo iškilus žmogus Visuomis – Domas Šidlauskas. Iš pasakojimų apie jį prisimenu tik nuotrupas. Vietovėje ant Sartų ežero kranto, kur vykdavo Romuvos šventės ir religinės apeigos, augęs nusviręs beržas, ant jo mėgdavęs sėdėti Visuomis.
Mama dažnai pasakodavo apie savo tėvą – mano senelį Steponą. Jis buvo kilęs nuo Minijos krantų iš kaimo Žemaitijoje. Visuomio renginiuose jis nedalyvavo, nors ir buvo kviečiamas kaip svarbus asmuo. Mat buvo Lietuvos Respublikos pasienio policininkas ir turėjo keturias dukras. Beje, ir jis išpažino senąją tikybą: iš medžio kamieno išsiskobė luotą, kurį vadino „dušegubka“, ir sekmadieniais su dukra Elena – būsimąja mano motina – plaukdavo į Zaraso ežero salą, ten aukure kūrendavo šventąją ugnį, o dukters prašydavo rinkti pačias gražiausias gėles ir jas aukoti Dievams.
Ežerėnų bažnyčios kunigas visaip stengėsi paveikti Steponą per jo žmoną Jadvygą, kad liautųsi „pagoniškai” melstis, bet kai senelis plaukdamas iš savo apeigos išgelbėjo skęstančią vaistininko žmoną, tepasakęs: „Matyt, tokia buvo Dievo valia“ ir paliko Steponą ramybėje.
Mano senelė Jadvyga buvo labai religinga, tad bažnyčioje ir man tekdavo būti tankiai, tačiau Dievo ten nejaučiau. Dievą jausdavau gamtoje. Kai tik galėdavau, klajodavau po Salako miškus ir klonius, o kadangi gimiau lygiai po dešimties metų nuo senelio Stepono mirties ir netgi tą pat mėnesį, kartais susimąstau – gal manyje įsikūnijo dalelė Stepono „pagoniškos“ dvasios. Sulaukęs keturiolikos metų išsirinkau didžiulę pušį ir pridėjęs prie jos dešinę ranką prisiekiau savo dievui Perkūnui.
Gyvenome labai skurdžiai, tad baigęs aštuonias klases 1968 metais įstojau į mechanizacijos mokyklą, kurią po dviejų metų baigiau. Būdamas šešiolikos metų pradėjau dirbti Dusetų melioracijos statybos valdyboje ekskavatorininku. Objekte dirbo ir grįžę iš Sibiro tremtiniai. Siekdami daugiau užsidirbti žmonės darbuodavosi po dešimt-dvylika valandų. Gyvenome sename dvare. Vakarais susirinkę iki išnaktų dainuodavome nuostabias senoviškas dainas. Tai būdavo tarsi savotiškos apeigos.
Kadangi mano senelis Steponas buvo senosios lietuvių pasaulėžiūros atstovas, o senelė Jadvyga puoselėjo lietuvybę ir buvo Vyčių giminės atstovė, aš nuo mažens jaučiau pareigą ginti mūsų tautą ir jos religiją. Tačiau būdamas gana skeptiškas ir žinodamas Lietuvos valstybės istoriją, iš pradžių dar nelabai tikėjau,kad iš naujojo Sąjūdžio kas nors išeis. Juk mūsų tauta nuolat sukildavo, bet ją numalšindavo. Po keturių dešimtmečių užaugdavo nauja karta, kurią sukilusią ir vėl numalšindavo.
Kadangi atėjo mano metas, maniau, jog negaliu nedalyvauti šiuose įvykiuose, nors atrodė, kad tą imperiją įveikti neįmanoma ir visų likusių gyvųjų geriausiu atveju lauks Sibiro platybės.
Kai pradėjo atsikurti Tautininkų sąjunga, sutikau daug nuostabių žmonių, tarp jų buvo ir Intos lagerio sukilimo dalyvis Vytautas Bastys. Šis 28 metus iškalėjęs tremtinys buvo tikras mano senosios religijos mokytojas. Iš jo pasakojimų sužinojau apie šimtametes lietuvių kovas su kryžiuočiais, bandžiusiais pavergti mūsų tautą. Ačiū tau, Vytautai.
Besikuriant Sąjūdžiui vykdžiau kai kurias užduotis, įstojau į Šaulių sąjungą, tapau būrio vadu. Būrys saugojo Vilniaus savivaldybę ir Gedimino pilį. 1991m. sausio 8 dieną gavom įsakymą persikelti į parlamento rūmus, davėme iškilmingą priesaiką ginti Tėvynės laisvę nuo sovietinių okupantų.
Nuo jaunų dienų tekdavo dalyvauti ir lietuvių kalendorinėse šventėse. Didžiausią įspūdį man padarė meilės deivės Mildos šventės, vykdavusios ant piliakalnių arba upių bei ežerų pakrantėse. Degant laužams suvažiavęs iš toliausių vienkiemių jaunimas linksmindavosi iki aušros. Buvo malonu braidyti po rasą laikant virpančią merginos ranką.
Rasos šventės sovietiniais laikais vadintos tiesiog festivaliais. Organizatoriai rengdavo kažkokius žaidimus, liedavosi alus ir vynas, kildavo muštynės. Taigi per tokias šventes, vadintas Kupolinėm ir Joninėm, nesijausdavo jokio sakralumo. Žolinė tais laikais buvo grynai bažnytinė šventė. Žmonės nešdavo gėles į bažnyčią ir dėdavo prie Dievo motinos statulos.
Prieš Kalėdas švęsdavom Kūčias. Tai buvo uždara namų šventė ir svetimi nebuvo pageidaujami. Po vakarienės apversdavom keptuvę ir bandydavom išsiburti ateitį. Tokia buvo mano religinė patirtis prieš ateinant į Romuvą.
Dėl įvairių aplinkybių buvau priverstas apsigyventi miške ir čia gyvenu jau 25 metus. Galingų ąžuolų paunksmėje įkūriau savo šventvietę. Joje yra kalendorinis akmenų ratas, pašvęstas Praamžiui stogastulpis, Patrimpo stogastulpis, Ragio akmuo, žynio akmuo. Prie sodybos gana daug ąžuolų, kai kurie dvikamieniai ir trikamieniai, jie liudija čia esant ypač stiprias gamtos galias. Prie vieno ąžuolo įrengiau dar vieną apeigoms skirtą vietą.
O į šventvietę patenkama per arkas, kuriose runų raštu išraižyti žodžiai: „Tarp dienos ir nakties yra laikas, kada atsiveria durys į dvasių pasaulį“. Ant kitos arkos: „Nusilenk savo protėvių papročiams ir darnai.“
2012 metais per Jorę Molėtuose teko išsišnekėti su Kriviu Jauniumi – Jonu Trinkūnu. Jis pareiškė, kad maža save laikyti baltų pasaulėžiūros šalininku, davus priesaiką būtina pasiryžti tarnauti mūsų Dievams. Tais pačiais metais birželio 6-ąją gavęs Krivio Jauniaus leidimą aš, Eugenijus Martinkus, sukviečiau 17 žmonių į Krivio alką ir po neilgų kalbų nusprendėme atkurti Šventaragio romuvą. Laikina savo šventviete buvo pasirinktos Lietuvos Kariuomenės kūrėjų sąjungos patalpos Pilies gatvėje. Čia vykdavo pirmieji susibūrimai ir Romuvos mokyklos užsiėmimai.
Po metų nusprendėme įsikurti bokštelyje ant kalvos, vadinamos Altana, Vilniaus Pilių rezervato teritorijoje. Jo direkcija po metų geranoriškai leido surinkus lėšų atremontuoti bokštelį ir laiptus į šią kalvą. Dabar bokštelyje vyksta įvairūs renginiai, ketvirtadieniais nuo pavasario iki rudens atliekamos apeigos ir bendruomenės susirinkimai. Nuo bokštelio atsiveria nuostabi Vilniaus panorama, todėl ant jo įrengtas aukuras tapo mūsų maldininkų pamėgta vieta. Tad ir toliau turime šią vietą puoselėti.
2016 metais aš su bendraminčiais buvau įšventintas ir tapau Romuvos vaidila, man suteiktas vardas Želmis.
Aš dėkingas mūsų Dievams, kad suteikė galimybę susijungti su Kūrėju ir Gamta. Krivių bei vaidilų užduotis, mano nuomone, padėti žmonėms perplaukti gyvenimo upę ir pasiekti dvasinę tobulybę, tobulėti drauge su bendruomenėmis, romuvomis, plėsti Dvasinį akiratį ir jungtis su Dieviškąja Kūrėjo šviesa.
Vilniaus Šventaragio romuvos vaidila Želmis – Eugenijus Martinkus (1954-08-01 – 2020-01-24)