Vis dar prisimenu močiutės kepamos duonos kvapą… Girdėjau, kaip „šneka“ kildama duona. Mačiau, kaip močiutė savo raukšlėtom rankom glostydavo ir formuodavo duonos kepalą, o išglosčiusi piešdavo kryželį. Klausdavau „kodėl?“. „Nes duonukė šventa“, – sakydavo močiutė. Kažkur iš tų laikų ir atėjo tas šventumo pajautimas: duonos, medžio, rasos, ariamos žemės šventumas. Atėjo ir pasiliko, kol vieną dieną jau mokykloje iš žalios, plonais viršeliais, nespalvotais paveikslėliais knygos į mane pažvelgė šalia šventos ugnies stovintis žynys. Oi, kaip suspaudė širdį, kad nespėjau tais laikais pagyventi ir bent vieną kartą šalia tos ugnies pastovėti…

Tais mokykliniais laikais tiesiog atmindavau dviračiu iki savo ąžuolo, įsilipdavau į jį ir stebėdavau saulėlydžius arba užsilipdavau ant namų akmens (tada jis man atrodė labai didelis) ir klausydavau vakarojančių paukščių. Jie mane sveikino. Nebuvo nieko galingiau už temstančius vakarus, kai kaimas nutyla po darbų ir gali girdėti gamtą su atšniokščiančiu lietumi, bumbsinčiais karkvabaliais, klykaujančiomis gervėmis. Tai buvo mano namai.

Atėjo laikas, kai nulūžo apatinės ąžuolo šakos, o akmuo vis labiau slėpėsi po samanomis. Nebeužteko vaikiškos vaizduotės… Mokykloje etninės kultūros pamoka tapo pati mėgstamiausia.

Deja, gyvendama mažame miestelyje nieko nebuvau girdėjusi apie Romuvą. Negirdėjau tokią esant, todėl ir informacijos apie tokią bendruomenę nesumaniau ieškoti. Ji pati mane surado. Internete. Kad ir kaip tai atrodytų nedvasinga, bet būtent šviečiančiame ekrane pasirodė skelbimas, kviečiantis į Romuvos stovyklą. Užteko paskaityti vieną kartą, kad nuspręsčiau važiuoti.

Nuvykus į Dvarciškes mane pasitiko ta pati laukinė gamta iš vaikystės, alsuojanti vasaros karščiu, kai girdisi spragsinčios pievos ir pasirodė žynys iš vaikiškos mokyklinės knygos. Turbūt ne tas pats, bet taip pat užburiantis. Ten pirmą kartą pamačiau Krivį Jaunių (Joną Trinkūną), pirmą kartą išgirdau taip tikroviškai ir nuoširdžiai giedamas sutartines, o būgnų ir giesmių derinys privertė pravirkti. Tai buvo kelio namo pradžia.

Kaip tas piešinys iš nespalvotų paveikslėlių knygos… Su duonos kvapu…