Panevėžio romuva. nuotr. G. Skumbino
Dar prieš porą savaičių Panevėžio romuviai pradėjo ruoštis Rasų šventei. Privežėme malkų, karčių. Vyrai pastatė bromus, sūpuokles, barankų stulpą, iškėlė stebules, sukrovė laužą. Daivutė su Linute išpuošė bromus gėlėmis. Gėlių parūpino Zita ir Marytė. Barankų stulpą apkabinėjo dovanomis Jonas Sėlius.
Šeštadienį pasislėpė Saulutė, ėmė krapnoti lietus, tačiau jis neišbaidė šventės dalyvių. Pirmos atvažiavo vaidilutė Ingutė su dukrelėmis ir pasiruošė plauti svečiams rankas. Dalytė atvežė katilą arbatai. Pavakarį pradėjo važiuoti svečiai, šeimos su vaikais. Atvažiavo visuomet laukiami kupiškėnai muzikantai ir pradėjome apeigas: Vaidila įkūrė aukurą, palabinome Dievus ir sodybos dvaseles, sugiedojome giesmę Gabijai ir dėkingumo maldą Saulei Motulei.
Po to mergaitės ir moterys išėjo kupoliauti, o vaikai šėlo prie barankų stulpo, ant kurio kabėjo ir saldainių maišelių, ir barankų vėrinys, ir žaislų, net pypkė ir riterio šalmas su ragais. Keista, bet į trimetrinį stulpą lengviausiai įkopdavo mažieji vaikučiai. Kai sugrįžo kupoliautojos, po liepa jų laukė meilės burtai ir kupolės paslapčių žinovai. Kol darbavosi burtininkai, viloje prasidėjo vaišės ir karštos žolelių arbatos gėrimas.
Pasibūrę ir sušilę pasveikinome keturis Jonus: Joną Sėlių, Joną Vyčiną, Joną Zenoną Jurgėlaitį, Joną iš Molainių, pakilojome, apvainikavome. Po to pagal Molainių tradiciją nunešėme vainiką į kryžkelę ir pakabinome berže. Lynojant lietučiui palydėjome Saulę, sugiedojome sutartinę. Vyrai uždegė ugnį iškeltose stebulėse. Mergaitės nuplukdė vainikėlius.
Lyjant suskubome kurti laužą. Linas, kaip visada, ant šermukšnio šakos pirmas apjojo laužą, o paskui ir visi vyrai strakaliojo apsižergę šermukšnį, energingai stengdamiesi nuvyti blogio jėgas ir pyktį tolyn nuo šventės. Įsiliepsnojus laužui pravirko kupiškėnų smuikelis ir pakvietė visus šokiui. Įsišokome, įsidūkome. Trypėme polką po polkos, kol išbaidėme lietų. Labiausiai patiko žaidimas „Aš su tavim neisiu. Man tavęs nereikia“… Po to jaunimas išėjo ieškoti paparčio žiedo ir rado ežero pakrantės krūmuose. Visa peršlapusi Džiuljeta pasinešė žėrintį paparčio žiedą prie laužo. Visi sveikinome. Kaip sakoma, kam Dievas duoda, tam ir drebteli…
Sudegus laužui prasidėjo šuoliai per laužą. Šokinėjo poromis ir po vieną, su vaikais ir vieni vaikai. Kadangi visus išmaudė lietus, persikėlėme aušros laukti į vilą. Kai kurios moteriškės išlėkdavo į pievą pasivolioti rasose, kad išnyktų raukšlės. Kai kurie vyriškiai ėjo maudytis. Atkakliausieji pasitiko Saulę apsigaubusią lietaus skraiste.
Teksto autorius – Vaidila Laimutis.