Saulėgrįžos laukimas. Panevėžio romuva.
Atėjo gruodis su ilgais vakarais ir sniego pusnimis. Prasidėjo saulėgrįžą. Sidabro tiltais dar lanko mus artimųjų vėlės, už lango vėjai traukia savo ilgesingą giesmę.
Ingutė Žemonienė pakvietė keliaujantį vaidilą, kompozitorių ir poetą, Gediminą Žilį aplankyti Panevėžio Romuvą. Ketvirtadienio vakarą susirinko romuviai į „Vidmavitos“ salę paklausyti vaidilos kanklių ir pabūti kartu.
Svečias pradėjo pasakojimą priminęs seną saulėgrįžos paprotį – pamerkite vyšnios šakelę, kad ji pražįstų per Kalėdas. Po to paprašė vaidilą Laimutį uždegti vaškinę žvakelę, šalia padėjo ąsotėlį su „Bobos“ šaltinio vandeniu, ąžuolo šaką ir skambant kanklelėms ėmė lietis sutartinių upė – „Saulėgrįžos laukimas“. Po kiekvienos sutartinės savaime įsižiebdavo aptarimas, kildavo klausimų. Gediminas papasakojo apie savo mitologinius ieškojimus. Tyrinėdamas Blukio puošimo, vilkimo, deginimo apeigas Lietuvos pasienyje ir Latvijoje, jis pastebėjo, kad Blukis amžių glūdumoje galėjo būti teigiamas personažas, nes jį simbolizuojantį stuobrį (kelmą) puošdavo, tepdavo medumi. Latvių dainose nuskamba Blukio atgimimo per ugnį motyvas.
Saulėgrįžos laukimas. Gediminas Žilys.
Po giesmės apie karvelį, kuris snapeliu prakala ledą ir išvaduoja Saulę, grįžome prie griausmavaldžio mito. Kas tie kalveliai, kurie sėdi tarp elnio devynragio ragų ir kūjais skaldo ledą? Sužinojome, kaip simboliais sutartinėse atkartojamas kalėdinis Saulės išvadavimo mitas.
Giesmėje apie obelėlę Gediminas atskleidė mitologinę potekstę, kuomet obelėlės augimas giesmėse lyginamas su žmogaus gyvenimu.
Kai kurias sutartines giedodami šokome, plojome ir nepajutome, kaip pralėkė vakaras. Išlydėjome vaidilą Gediminą dėkodami už dovanotą nuotaiką ir ramumą.
Teksto autorius Laimutis Vasilevičius. Fotografijos Romutės Astrauskienės.