Užgavėnės

Užgavėnės. V. Daraškevičiaus nuotr.

Užgavėnės – tai žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. Krikščionims tai yra gavėnios – priešvelykinio pasninko ir atgailavimo laikotarpio – išvakarės. A. J. Greimas rašė: „Užgavėnės krikščionybės įtakoje tapo kilnojama diena, anksčiau buvo švenčiama pavasario ekvinokcijos laiku. Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujųjų metų pradžią“. Daugelyje šalių jos švenčiamos kaip karnavalas. Lietuviškos Užgavėnės – tai seniausių apeigų ir žaidimų, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis, tradicija.

Žemaitijoje ypač paplitusios kaukėtų persirengėlių vaikštynės. Aukštaitijoje mėgstama važinėtis rogėmis, lenktyniauti ir dainuoti.

Lašininio ir kanapinio kova. V. Daraškevičiaus nuotr.

Užgavėnėse susikaupė daug papročių, žaidimų, dainų ir pan. Trumpai galima išvardyti svarbesnius šventės dalykus:

1) gausios vaišės;

2) važinėjimasis, lenktynės;

3) Morės vežiojimas ir jos sudeginimas ar paskandinimas šventės pabaigoje;

4) vaidinimai, persirengus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais (ožys, gervė, arklys, giltinė, gydytojas, elgeta, kareivis, čigonas, vestuvininkai ir t.t.);

5) žiemos kovos su Pavasariu vaizdavimas – Lašininio ir Kanapinio dvikova, kurią laimi Kanapinis;

6) vestuvių arba laidotuvių suvaidinimas;

7) laistymasis vandeniu;

8) būrimai.

Visiems patinka prisivalgyti – blynai, šiupinys su kruopomis, žirniais ir mėsa. Smagu pasistumdyti, pasilaistyti vandeniu, pasisuodinti nuodėguliais, pelenais ir t.t.

„Užgavėnės susijusios su pavasariu, su derlingumu, su linais. Šitas pavasarinės šventės laikotarpis buvo siejamas su protėvių vėlėmis. Jos tiesiogiai daro poveikį derliui. Kadangi šiuo laikotarpiu aktyviai veikia vėlės (kaip ir per Adventą), galbūt tai yra laikas, kada jos gali iš sakralinio pereiti į žemiškąjį, žmonių gyvenamą pasaulį. Todėl ypač stengtasi neužkliūti joms be reikalo, būti tiesiog nepastebimiems“ (ŠA, 1998 03 07).

Dainos

 

Įdomu, jog žemaičiai, tarsi labiausiai išsaugoję Užgavėnių papročius, dainuoja daugiau „ubagų“ dainas. Aukštaičiai išlaikė labai senų Užgavėnių dainų, o papročių – mažiau.

Dainų simboliai:

Arklys, žirgas. „E tai arklys, e tai geras yra arklys…“, „Arklys bėgo, žolė augo…“

Tai bundančios gamtos gyvybinės galios ženklas.

Vanduo, tekėjimas – minimas beveik visose šio laikotarpio dainose: „Gili upelė leliumoj“,

„Už marių marių ežerai šalo“. Vanduo ir marios – tai pirmapradė gamta, kurioje viskas užgimsta ir atgal sugrįžta. Judantis, tekantis vanduo ženklina gyvybės budimą.

Mergelė – „Toj upelėj salelėje krėsle sėdi Mergelė“, ji šukuoja plaukus ir sėdi aukso krėsle. Tai būdingas senovės Deivės – Gamtos įvaizdis.

Plaukai. Šukuojami plaukai taip pat susiję su plaukimu, tekėjimu – gyvybės vyksmu.

Linai – taip pat plaukų ir gyvybės plitimo simbolis.