Deivės ir Dievai

Gabija

„Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“.

Vydūnas

Tu, Amžina Ugnie, būk maloni!
Tu išklausyk manęs nakties tamsoj.

Vydūnas

Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti.

Ugnies lytėjimas – šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928 m., p. 85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.

Deivė Gabija. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Deivė Gabija. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Perkūnas

Perkūnas – aktyvumo galių Dievas, palaiko tvarką ir teisingumą žemėje. Perkūnas dalyvauja nuolatinėje harmonizuojančių kosminių galių kovoje su chaotiniais pradais. Perkūnas pašventina žmogų supančią aplinką. Pavasarį Perkūnas griaustiniu ir lietumi pažadina žemę ir gyvybę. Perkūnas skatina vaisingumą, gyvybingumą žmonėms ir žemei. Į Perkūną kreipiamasi per ugnį, ąžuolą, kalną maldų, giesmių ir šokio pagalba.Patrimpas ir Jorė tai pavasario Perkūno apraiškos.

Aukojimas Perkūnui
Susirenka visi kaimynai ir kartu valgydami bei gerdami šaukiasi Perkūno, jam visų pirma įpila kaušą alaus, kurį apnešę tris kartus aplink ugnį ir ją pakurstę pagaliau išpila jon maldaudami Perkūną siųsti lietaus ir kt. (BRMŠ.III, XVII a pradžia)

Perkūnas Aukštaitijoje
Antanas Karmonas knygoje „Istorijos mįslės. Šiaurės Rytų Lietuva“. (Utena, 2000) rašo:„Teta vesdavosi mane prie storo medžio. Sustodavome susikaupę. Dešinės rankos delną akių aukštyje pridėdavom prie kamieno ir prispausdavom kakta. “Taip reikia, taip senovėje meldėsi mūsų prabočiai”. Parymoję tokioje pozoje porą minučių, pasisukdavom. Tada prie medžio kamieno priglausdavom nugaras. Senovėje žmonės melsdamiesi kartojo: “Perkūne dievaiti, globoki mus, tavo vaikus”. Žmonės, prisiglaudę prie medžių, atgaudavo jėgas, dvasinę pusiausvyrą. Ypač tai pasakytina apie ąžuolus, beržus. Prie ąžuolų, augančių ant piliakalnių ir jų papėdėje, eidavo susikaupę, su didele pagarba. Lankytojai medžių artume atsikrato neigiamos energijos, prisilietę prie taurių medžių kamienų, tampa atlaidesni, kūnas įgauna dvasinę ramybę, atsipalaiduoja nuo psichologinės įtampos. (p.242) Perkūno kalnas – krivių buveinė – pagrindinė Perkūno kultavietė Aukštaitijoje. Joje žmonės ne tik meditavo, bet ir gydėsi fizines ir dvasines negalias (p.245).

Perkūnas. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Perkūnas. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Perkūnas. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Praamžius

Praamžius – tai Dievas Kūrėjas, minimas ir gerbiamas Žiemos saulėgrįžos – Kūčių ir Kalėdų metu.

Laima

Laima – visa žinanti gimimo ir likimo Deivė. Laima pagerbiama gimtuvių, krikštynų ir vestuvių metu. Ji lydi žmogų gyvenimo kelyje.

Deivė Laima. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Deivė Laima. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Aušrinė

Aušrinę myli Mėnulis, o ankstų rytą ji patarnauja Saulei ir uždega šviesą. Aušrinė siejama su grožiu, jaunyste, sveikata. Lietuvoje žinoma apie 30 Aušrinėmis ar panašiai vadinamų kalvų. Kaltinėnų apylinkėje yra Didžiosios Aušrinės alkakalnis. Anot senųjų vietos gyventojų, „ant kalno žmonys melsdavos, Aušrinei aukas degydava, iš jos laimės prašydavo. Kai pradėdavo aušti, čia nusileisdava Aušrini žvaigždė i palaimydava maldininkus. Ji buvo didelia graži“. Viena 1916 m. gimusi senolė pasakojo: „Senia senia mūsų senolia čia švįsdava Žemynos švintę. Tos švintes rytmetį, da saulei nepatekėjus, balta pasirėdžiusias mergikes susedava unt Didžiosios Aušrines ir šokdamas, dainiūdamas sutikdava tekunčią saulę. Senesni mesdava į ugnį dūnas papenčius i melsdava, ka Žemyna užaugintų sėjamus javus i ka Lauksargis dabotų užsėtus laukus. Tat būdava unksti pavasarį po Švinta Jurgia“ (V.Almonaitis).

Milda

Milda – meilės deivė, jos garbei rengiamos gegužinės gamtoje gegužės mėnesį.

Saulė

Saulė – gyvybės ir šviesos šaltinis. Ji laikoma vyriausia dievybe, kurios kultas peraugo į Perkūno kultą.

Mėnulis

Mėnulio prašoma sveikatos, grožio. Žemdirbiški darbai atliekami atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Jis vadinamas dievaičiu.

Žemyna

Žemyna – Žemė Motina, žemės derlingumo deivė, Mirusiųjų Motina.

Deivė Žemyna. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Deivė Žemyna. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Žemėpatis

Žemėpatį garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę. Šia apeiga atsiklausiama, prašoma leidimo būti šioje vietoje.

M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“. Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III. Matas Pretorijus, 302).

Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia. Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus. Po to sako: „Tai tau, dieve Žemininke, aukojame, tau dėkojame, kad mus šiais metais laikei sveikus ir nieko nestokojančius, o dabar prašome tavęs, kad ir kitais metais globotum, saugotum nuo ugnies, kalavijo ir maro ir gintum nuo bet kokių priešų“.

Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”. Tada visi linksmai ir gausiai vaišinasi“ (BRMŠ, II, 474, Aleksandras Guagninis, Europinės Sarmatijos aprašymas, 1578).

Vandenis

Vanduo lietuvių papročiuose ir senojoje pasaulėžiūroje labai svarbus.

Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia. Tai matome ir girdime seniausiose liaudies dainose bei sutartinėse, kurios veikia kaip maldos ar užkalbėjimai.

Miško galios

Senų žmonių atmintyje išlikęs užkalbėjimas, kurį atėję į mišką uogauti ar grybauti sakydavo: „Pirma uogelė Miškinėliui, pirmas grybelis Samanėliui, kad po girią nevedžiotų, kelio nepastotų“ (Tauta ir žodis, t..IV, 1926 m.).

Oi, eisiu, aš eisiu
Į gilią girelę,
Į gilią girelę,
Pas teisų uoselį.
Ten Dievas teisingas
Mane išklausys.
Mano vargus, mano bėdas
Nuramins.

MT

Medžių kirtimas. Kad kas kokį didelį medį savo namuose nukert, „seną ąžuolą ar kitą kokį medį“, tai reik už senučius už prosenučius atminimą padaryti – už tuos, kas sodino tą medį. O kad nepadarysi atminimą, tai numirs kas nors iš tų namų (Jonas Basanavičius. 12t. 286).

Austėja

Deivė Austėja. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Deivė Austėja. Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai.

Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslai

Seleniai kuria lietuviškos mitologijos animaciją. Čia jūs matote Lietuvių dievus ir deives. Yra parengtas animacinių filmų rinkinys „Lietuvių legendos ir mitai“, kur skamba „Kūlgrindos“ muzika.

Dailininko Romualdo Petrausko sukurti Dievų atvaizdai

 

Kolekcijos autorius – dailininkas Romualdas Petrauskas, eskizai ir tapyba – Romualdo Petrausko, drožėjai skirtingi. Panevėžys. Nuotraukos Jono Vaiškūno.

Deivės ir Dievai kūrėjų darbuose