Pusiaužiemis
Tai pirmas šventinis laikas po kalėdinių šventvakarių. A. J. Greimas manė, kad apie sausio 25 dieną lietuviai šventė Naujuosius metus pagal Mėnulio kalendorių. Keletas dienų vasario pradžioje buvo skirta ugnies atsinaujinimui, naminių Dievų pažadinimui.
Jaunojo Mėnulio išvakarėse jaunimas renkasi „Kumeluko krikštynoms“ (Kumelukas – tai Jaunas Mėnulis). Merginos pagamina šventinio gėrimo, kurį sudaro grūstos aguonos, kanapės, medus ir gėrimas („arielka“). Jos kviečia bernus ir vaišinasi iki vėlumos.
J. Lasickis 1580 m. aprašė tokią apeigą: „Lietuviai ir žemaičiai savo namuose po krosnimi arba garinės kampe, kur stovi stalas, globoja žalčius, juos gerbia lyg dievus, o tam tikru metų laiku žiniuonis savo maldomis kviečia juos prie stalo. Šitie šliaužikai išlenda iš to kampo, per švarų audeklą užsliuogia ant stalo ir ten lieka. Čia paragavę visokių patiekalų, vėl nušliaužia žemėn ir pasislepia angose.“ Iš žalčių elgesio sprendžiama apie būsimus įvykius.Dar ši diena vadinama krikštais, šis žodis reiškia „pirmą kartą paragauti“.
Ugnies dienos
Vasario 2 d. – Perkūno – Graudulinė arba Grabnyčios (gromnica) diena. P. Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją vadino „sukos diena“, mat buvo paprotys Ugnies dienai susisukti po plonytę vaško žvakę graudulinę (perkūninę) – storą lininį siūlą su vašku vyniodavo ant medgalio. Tai – vyniotinė žvakė, ji gali būti tiesiog lininiu siūlu apvyniota. Ji simbolizuoja lino (gyvybės) nesibaigiančios ugnies jėgą. Perkūno žvakė deginama prie mirštančiojo, per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų.
Vasario 5 d. – Ugnies globėjos Gabijos diena. Gabija – namų židinio ugnelės saugotoja. Aukos Gabijai – duona, druska, vanduo.
Palaiminimas ugnimi. Graudulinė žvakė triskart apnešama aplink stalą ar židinį, po to visiems namiškiams kryžmai (Perkūno ženklu) padeginama ties kakta, pakaušiu ir paausiuose.
Tai – pastiprinimas ugnimi. „Tokia apeiga turėjo apsaugoti vaikus nuo perkūnijos, visokių ligų ir nelaimių“ (P. Dundulienė).
Per pusiaužiemį atgyja gamta, o mitologinėje tradicijoje – Deivė.
Įvairūs ženklai rodo gamtos atsinaujinimą. Sakoma: „Pusiaužiemyje meška apsiverčia ant kito šono“. Kalendorinių dainų atitikmuo – rugiapjūtės dainos:
„Tamsioj girelėj /meška (vilkas) kaukia, /mergeles baido. /Tenebaido, jos nebijo, /Jos bijo tamsios naktelės…“
„Gyvatės atgyja ir iš girių šliaužia į namus. Avilyje pradeda vaikščioti bitės.“
„Per Grabnyčią šv. Mergelė rykšte nuvejanti nuo sodybų vilkus į girią, kad jie žmonių avelių neišpjautų“.
Keltai tuo metu švenčia Imbolc šventę – šv. Brigitos dieną, vasario 1 d. Ji irgi pasirodo kaip Mergelė – Deivė, atgimusi Ugnies pavidalu.