Dega Morė. nuotr. R. Astrauskienės.
Vasario 25-ąją Panevėžio romuviai kartu su gausiu miesto gyventojų būriu susirinko prie senojo „raktų“ uosio varyti iš kiemo žiemos. Žiema, lyg kažką įtardama, nepagailėjo apdovanoti mus nei šaltuku, nei gausiu sniegu. Vedami ryžtingojo Kanapinio susirinkusiejo stojo į kovą su pabodusia žiema ir jos draugu Lašininiu. Kova buvo labai įnirtinga, bet kai į pagalbą Kanapiniui atėjo pulkas vaikučių, pavasario pergalė jau buvo aiški.
Nepaprastieji „paveldo kulinarai“ džiugino vietoje kepamais blynais. Visiems užteko, visi paskanavo, paragavo ir dar kartojo. Nors šaltukas ir spaudė, vaikams tai nerūpėjo. Jie smagiai žaidė gaudynių, demonstravo kaukes ir kostiumus, šoko pagal skambančią lietuvišką muziką. Kaukių buvo įvairių. Galėjai išvysti ne tik Kanapinį su Lašininiu, bet ir čigoną su čigone, karžygį, nešantį beveik didesnį už save skydą, laputę, katytę, ožiuką ir pačią giltinę. O visų susirinkusiųjų saugumu itin rūpinosi smagusis policininkas.
Pradėjus temti, nugalėjus Lašininį, visi ratu apstojo laužą. Kas šildėsi, kas ratelius aplink šoko, o kas tiesiog grožėjosi spragsinčia ugnimi, kuri po truputį prarijo šiaudinę Morę. O toji Morė buvo stebuklinga. Pinta iš šiaudų, banguojančiais į viršų plaukais, grakšti ir kažkuo paslaptinga. Bet tą paslaptingumą galėtų išduoti tik skulptūros kūrėja Daiva Valentienė, kuri jau ne vieną šventę papuošia savo nuostabiais darbais.
Laužui gęstant, vieni sušalę, kiti sušilę, išsiskirstė panevėžiečiai laukti ateinančio pavasario, sugrįžtančio gyvo žalio.
Teksto autorė – Lina Blužaitė.