Atvykimas ir įspūdžiai Osakoje
Rugsėjo 26 d. vakare nusileidome Osakos oro uoste. Išlipusius iš lėktuvo mus pasitiko sutemos, šilto drėgno oro gūsis ir smulkūs lietaus lašai. Daugelis mūsų pirmą kartą atvyko į Japoniją. Jautėmės sutrikę, supami nepažįstamos kalbos ir rašto. Reikėjo praeiti muitinės patikras, pildyti klausimynus, stovėti eilėse. Jau nuo pirmų žingsnių pasijuto japoniškos tvarkos griežtumas sumišęs su vietinių žmonių mandagumu.
Traukiniu nuvykę į Osaką, stūmėme lagaminus tuštokomis gatvėmis iki išsinuomotų apartamentų. Jie buvo gatvelėje tarp mažyčių dviaukščių namelių, nakčiai uždarytų kavinių. Tarp jų matėme Shinto maldyklėlių.
Apartamentus išsinuomojome visam į Japoniją atvykusiam ansambliui – 10 žmonių. Tai buvo nedideli kambarėliai išdėstyti per tris aukštus. Gana ankšta.
Trūko vienos lovos ir patalynės. Nuomotojai patarė patalynę ir čiužinį pasiimti iš gretimų apartamentų. Nutariau slapčia pernakvoti tuose tuščiuose apartamentuose. Ansambliečiai už sienos ūžė iki paryčių. Daugeliui buvo susimaišę dienos ir nakties ritmai. Kas bandė miegoti – negalėjo, kiti linksmai leido laiką prie stalo. Aš ramiai miegojau ant grindų gretimame bute.
Kitą rytą ruošėmės apžiūrėti Osaką. Dalis pusryčiavo netoliese esančioje kavinėje, kiti jau dairėsi po miestą. Kavinėje nustebino kavos ir čai arbatos kokybė bei klevų sirupas patiektas prie kepto kiaušinio.
Osaka – istorinis miestas su nuostabia ir galinga pilimi, kurią supa įspudingas vandens ir mūrų įtvirtinimų keturkampis. Pilies komplekse įsikūrusi Hokoku šinto maldykla, į kurią patekome praėję pirmuosius tori vartus. Prie vartų buvome pamokyti, kad reikia įeinant nusilenkti ir eiti vartų šonu, mat per vidurį į šventovę eina kami. Žengimas pro tori reiškia dvasinį apsivalymą. Šintoistinė tradicija pasižymi dvasinės ir kūniškos švaros akcentavimu. Už vartų būna temizuja, vandens šaltinis ir vieta, kurioje reikia apsiplauti rankas ir veidą, taip dvasiškai ir fiziškai pasiruošiama prisiartinimui prie haiden – pagrindinio altoriaus. Maldos prie haiden ir kitų altorėlių taip pat suteikia ir sutvirtina dvasinį apsivalymą. Tai buvo pirma didesnė mano aplankyta šinto šventovė nuo kurios prasidėjo mano ir kelių kitų ansambliečių manija rinkti šventus gošuin antspaudus su kaligrafiniais užrašais. Tam tikslui reikėjo įsigyti ypatingą knygelę, nes gošuin kaligrafijos meistrai atsisako rašyti įprastose užrašinėse. Gošuin antspaudas liudija apie apsilankymą konkrečioje šinto ar budizmo šventovėje, rašoma vizito data ir tai žymi kelią dvasinio apsivalymo link. Ši žyma paprastai kainuoja nuo 300 iki 500 jenų. Gošuin kilmė – nuo VIII a., piligrimystėje po šventas Japonijos vietas. Nuo Osakos, tik pamatę šventos kaligrafijos meistrus, mes uoliai rinkome šiuos antspaudus.
Atvykimas į Kiotą. Vizitai senojoje Naroje ir Kuramos kalne
Iš Osakos keliavome į Kiotą. Buvome užsisakę ir Kioto stotyje sutikome puikiai lietuviškai kalbantį japoną gidą Kotaro Hisada. Su juo nuvykome į Narą – senąją Japonijos sostinę, garsėjančią šinto maldyklomis ir budistinėmis šventyklomis. Gidui neleidom nė atsikvėpti, uždavinėdami šimtus klausimų. Tik išėję iš metro stoties pamatėme po gatves vaikštančius elnius. Nara įžymi tuo, kad joje pilna laukinių elnių, kurie „darbo dienai“ nusileidžia iš kalnų į miestą, gauna ypatingų ryžių paplotėlių, o naktį keliauja miegoti į kalnus. Pasak legendos, senais laikais, nuo švento kalno Kasugajama nusileido karių dievas raitas ant balto elnio. Papėdėje buvo įkurta maldykla Kasuga Taiša, o kalnas buvo uždraustas žmonėms. Nuo to laiko, daugiau nei tūkstantį metų niekas nedrįsta įžengti į kalną, o Naros elniai yra laikomi šventais kami pasiuntiniais. Jų negalima medžioti ar žaloti, vietiniai valdovai tai padariusiems skirdavo mirties bausmę. Japonai pagarbą reiškia nusilenkdami. Per daugelį šimtų metų žmonėms lenkiantis elniams, šie išmoko nusilenkti atgal, mat taip lengviau gauna ryžių paplotėlių. Einant į maldyklą elnių vis daugėjo ir jie mums lenkė galvas ir mes jiems savo ruožtu nusilenkėme. Apėmė toks dar nepatirtas jausmas, kad pati gamta ar švento kalno gyvūnija sveikina mus einančius į maldyklą. Kildami į maldyklą praėjome keletą įspūdingų tori vartų, apsiplovėme rankas ir veidą, reiškėme pagarbą šventovės kami. Naroje aplankėme ir dvi budistines šventyklas, gavome gošuin antspaudus. Valgėme senoviniame restorane, kur visi patiekalai gaminami iš ypatingai kokybiško tofu.
Prieš prasidedant Kūlgrindos koncertams Kiote, norėjome drauge prasidainuoti. Tačiau mūsų gidas Naroje mums primygtinai siūlė nerepetuoti viešose vietose: nei parke, nei gatvėje, nei kur kitur; viešbučio Kiote šeimininkai taip pat labai mandagiai atkalbinėjo mus nuo dainavimo ir repetavimo viešbutyje. Pasirodo, Kiote ir kituose istoriniuose Japonijos miestuose yra labai griežtai reguliuojamas triukšmas. Iš principo vienintelės vietos, kuriose galima dainuoti yra karaokės kambariai. Norėdami parepetuoti, turėjome vykti į karaokę, susimokėti ir dainuoti uždarame kambaryje su garso izoliacija.
Kitą dieną jau buvo numatytas pirmasis Kūlgrindos koncertas Kiote, budistinėje Kijomidzu-dera (Kiyomizu-dera) šventykloje. Iki pat koncerto aš nenutuokiau, kokia ypatinga, įžymi ir svarbi yra ši „Tyro vandens“ šventykla. Iki mūsų koncerto dienos Kiote lijo 43 dienas iš eilės. Dievų malonės dėka, tą dieną, kai turėjome dainuoti šventykloje po atviru dangumi, prasišvietė saulė. Pirmą dienos pusę su dalimi ansambliečių vykome į garsų šventą Kuramos kalną. Ten buvoja ilganosis kami Tengu, kuris, pasak padavimo, išmokė kovos meno vieną žymiausių Japonijos samurajų Minamoto no Yoshitsune. Visas kalnas pilnas nuostabių šaltinių, dailių, nedidelių maldyklėlių, krioklių ir didingų kedrų. Vienas kedras buvęs toks didelis, kad matėsi iš Kioto, žmonės vykdavo po juo pasimelsti. Prieš keletą metų šis didžiūnas buvo išverstas audros. Pajutome atokesnio Japonijos miško ir gamtos džiaugsmus. Nusileidę nuo Kuramos, aplankėme šintoistinę Kifune maldyklą, kurios šventame šaltinyje vyksta lemties būrimas. Šventovėje gavome popieriaus lapelius, kuriuose, įmerkus į šaltinio vandenis, išryškėjo hieroglifai – burtas rodantis menkesnį ar didesnį palaiminimą. Iš Kifune taip pat susirinkome gošuin antspaudus
.
Koncertas didžiojoje Kijomidzu-dera šventykloje
Grįžę nuo kalno ruošėmės koncertui. Ir tik kildamas gatve aukštyn į Kijomidzu-dera šentyklą, iš turistų srautų, aš suvokiau, kokioje svarbioje ir garbingoje vietoje bus pirmasis mūsų koncertas Japonijoje. Nuo tos akimirkos visas vakaras įgijo stebuklingą nuotaiką. Visą dieną šventykla knibždėte knibžda turistų, tačiau vakare turistai išprašomi ir nebeįleidžiami. Su Kūlgrindos nariais eidami tuščiais, saulės laidos nutviekstais vienuolyno ir šventovės pavilijonais jautėmės pakylėti ir įkvėpti tokios išskirtinės galimybės pamatyti šią nuostabią vietą tokiomis aplinkybėmis, tyloje.
Kijomidzu-dera šventyklos vienuolyno patalpose buvome maloniai sutikti vyriausiojo vienuolyno šventiko Mori Seigeno ir Lietuvos ambasadoriaus Japonijoje Aurelijaus Zyko. Ambasadoriaus ir jo komandos pastangų dėka buvo suorganizuotas šis išskirtinis vakaras žymiojoje Kioto šventykloje. Prieš pasirodymus susipažinome su šintoizmo tyrinėtoju dr. Masaki Nomura, kuris turėjo moderuoti religinį dialogą tarp budizmo, No teatro ir Romuvos atstovų. Aptarėme dialogo gaires ir pasirodymų eigą.
Vakaro programa buvo iki smulkmenų suplanuota, aplink mus triūsė uoli koordinatorių komanda, visi apsiginklavę racijomis, laikrodžiais, užrašinėmis, kad viskas vyktų sklandžiai, o svarbiausia – laiku. Pirmiausia turėjo vykti maldos: nuskambėti budistinės sutros ir Romuvos giesmės deivėms ir dievams. Po to – koncertas: No teatro atlikėjų dueto ir Kūlgrindos pasirodymai. Viską ruošėsi filmuoti Japonijos televizijos bei Lietuvos ambasados komandos.
Pasirodymams susirinkome didžiajame šventyklos balkone, prieš pagrindinę Budos statulą ir altorių. Mus supo įspūdinga medinė architektūra ir puošyba, kruopščiausiai išpjauti ir išdrožinėti meno kūriniai, grakščiai lenkti japoniško stiliaus stogeliai. Susirinko nedaug, tačiau labai garbingų klausytojų. Tarsi stebuklas atrodė žvaigždėtas dangus ir mėnulis vėlaus vakaro giedroje. Apačioje girdėjosi tyrojo šaltinio čiurlenimas.
Prasidėjo renginys. Vyriausiasis šventikas Mori Seigenas giedojo sutras, mušė galingą, skambų, visas nerimastis ir abejones išblaškantį dubenį. Sutros eigoje tarė Kūlgrindą ir Lietuvą sveikinančius žodžius, sutros tartimi ir rimtu sugiedojo Inijos Trinkūnienės vardą. Po šios apvalančios maldos, Kūlgrinda prisilietė prie medinių šventyklos balkono grindų ir sugiedojo giesmę „Šventa žemelė, šventa raselė“.
Atėjo laikas pasirodymams, koncertams. Balkone, prieš Budą ir žiūrovus pasirodė religinio No teatro atlikėjai. Atsiklaupė, ypatingai kruopščiai pasidėjo apeiginius įrankius – vėduoklę ir būgnelį. Atrodė, kad kiekvienas menkiausias judesys ar apeiginių įrankių kryptis turi svarbią reikšmę, viskas turi būti atlikta neįtikėtinai tiksliai. No aktorius Kongo pradėjo dainuoti monotonišku, skvarbiu ir sodriu balsu, kitas aktorius jam pritarė būgneliu ir įdomiais, ūmiais šūksniais.
Po No teatro sekė Kūlgrindos koncertas. Giedojome maldas dievams ir deivėms, keletą sutartinių. Vėtra Trinkūnaitė užburiančiai grojo kanklėmis ir dainavo apie deivelę šukuojančią plaukus aukso krėsle, prie Dunojėlio. Dr. Aistis Žalnora ir aš skardžias gaidas pūtėme lietuviškais Labanoro dūdmaišiais, būgną mušė Robertas Turauskas. Šventykloje, prisiglaudusioje prie kalnų, iš kurių trykšta šaltiniai, tokioje giedroje, vėsioje naktyje, Kūlgrindos giesmės suskambo nepaprastai stipriai, bet kartu ir jaukiai. Jutome, kaip jų skambesys ir dermė paliečia japonų šventovės, vienuolių ir garbingų klausytojų dvasias. Veikiausiai ne tik aš vienas, bet visi patyrėme pakylėjimą į dvasingą ekstazę.
Po koncertinės programos, toje pačioje erdvėje susirinkome tarpkultūriniam, tarpreliginiam dialogui. Jame dalyvavo Kijomidzu-dera šventyklos vadovas Mori Seigenas, religinio No teatro atlikėjas Kongo, Romuvos krivė Inija Trinkūnienė, vaidilė Gailė Mockūnaitė-Vanagienė ir aš, moderavo šintoizmo tyrinėtojas dr. Masaki Nomura. Iš japonų į lietuvių kalbą mums vertėjavo Audrius Sabūnas. Dialogo tema buvo apie darną. Visi dialogo dalyviai išreiškė džiaugsmą ir dėkingumą už galimybę patirti tokius kultūrinius mainus. Pirmiausia pasisakė vyriausiasis vienuolis Mori Seigenas, kalbėjo apie darną tarp šinto ir budizmo religijų Japonijoje, apie santykio su gamta svarbą, apie gamtos šventumą. Jis pabrėžė, kad šventykla yra skirta šventam šaltiniui ir vadinasi „Tyro vandens“ šventykla. Taip pat pristatė budistinę dharmos sampratą. Toliau savo perspektyvą išreiškė No teatro atlikėjas Kongo. Jis pabrėžė, kad jo atliekamas teatras yra glaudžiai susijęs su budizmu, reikalauja ypatingo susitelkimo ir darnos su aplinka. Pastebėjo, kad panašų susitelkimą jis išvydo Kūlgrindos pasirodymo metu. Žodis buvo suteiktas Romuvos krivei Inijai Trinkūnienei. Ji nuoširdžiai dėkojo už galimybę dalyvauti tokiame dialoge ir už apsilankymą šioje ypatingoje šventoje vietoje, kurioje gerbiama gamta, kurioje ši pagarba tiesiog liejasi iš kiekvieno šventyklos kampo; darna čia yra tokia akivaizdi. Inija prisipažino, kad atvykti į Japoniją ir susitikti su šios šalies dvasine tradicija buvo jos gyvenimo svajonė. Pristatė kaip darna su dievais ir gamta yra perduota lietuviškame dvasiniame pavelde, pavyzdžiui, sutartinėse, tokiose kaip „Rimo rimo tūto“, kurios savo gilumine prasme yra labai artimos budistinėms giesmėms ir šinto tikėjimui. Moderatorius krivei uždavė kiek labiau filosofinį klausimą: kaip Lietuvos tradicijoje yra suprantamas ryšys tarp tikrovės, vaizduotės ir begalybės. Besišypsodama, krivė šį klausimą perleido man. Atsakiau, kad tikrovė lietuviškai reiškia tai, kas tikra, ir yra tos pačios šaknies žodis, kaip tikėjimas. Mes tikime tuo, kas yra tikra. Tuo tarpu vaizduotė, nors kartais yra bandoma atskirti nuo tikrovės, tačiau iš tiesų yra neatsiejama tikrovės suvokimo dalis, padeda tikrovės patirtį perteikti žmonių kalba ir įprasminti menine, simboline raiška, perduoti iš kartos į kartą. Šiame perdavime matyti begalybės perspektyva.
Dialogo metu užsimezgė glaudus, darnus ryšys tarp senųjų Lietuvos ir Japonijos dvasinių tradicijų. Dalyvius ir klausytojus apsupo šventumo, pagarbos ir nuoširdaus susidomėjimo atmosfera. Visi drauge perėjome į kitą šventyklos balkoną, iš kurio atsiveria kerintis vaizdas į naktinį Kioto miestą. Vieni kitiems lenkėmės, dėkojome, dalijomės įspūdžiais ir darėme nuotraukas.
Lietuvos ambasadorius Japonijoje Aurelijus Zykas savo socialinių medijų paskyroje itin gražiai atsiliepė apie šį nepaprastą vakarą Kiote:
Viena magiškiausių ir įspūdingiausių patirčių per daugiau nei ketverius ambasadoriavimo metus!
Kijomidzu, vienoje svarbiausių Kioto šventyklų, kuri skaičiuoja dvylika šimtmečių istorijos, paskutinę rugsėjo naktį suskambėjo senovinės giesmės skirtos lietuviškiems dievams. Jas atliko ansamblis Kūlgrinda. Skambėjo giesmės skirtos Žemynai, Gabijai
, Perkūnui
. Jas papildė religinės no teatro giesmės, kurias atliko 27-osios kartos Kongo mokyklos no teatro vadovas.
Romuvos krivė Inija Trinkūnienė dalyvavo religiniame triloge su budistų dvasininku Seigen Mori ir Kioto bei Harvardo universitetų filosofijos mokslų daktaru Masaki Nomura.
Viskas vyko ant legendinės Didžiosios terasos, po žvaigždėtu nakties dangumi. Ši šventykla dieną pripildyta turistų, tačiau naktį ji nutyla. Ir kalnuose girdisi švento vandens čiurlenimas bei vienuolių maldos.
Kuomet prieš metus kilo ši idėja, viskas atrodė neįmanoma. Ir štai, tai tapo tikrove. Daug kalbame apie senosios lietuvių religijos ir šintoizmo sąsajas. Bet pirmą kartą turėjome galimybę padiskutuoti apie tai tarp profesionalų. Romuvos krivė Inija Trinkuniene, budistų dvasininkas Mori Seigen ir no teatro atlikėjas Kongo susitiko po nakties dangumi.
Visi kalbėjo apie darną, kuri visose religijose yra viena kertinių sąvokų. Darna su gamta, tarp žmonių, su savimi. Taip reikalinga išprotėjusiame dabarties pasaulyje.
Ir stebėdamas lietuviškas sutartines atliekamas ant Didžiosios terasos, klausydamasis no teatro giesmės, kaip niekada jaučiau, kad lietuvių ir japonų kultūros kalbasi tarpusavyje. Jos sukūrė darną ir padovanojo nepamirštamą akimirką!
Ačiū Romuvai ir Kūlgrindai, šią akimirką dovanojusiems.
Gifu prefektūra. Koncertai Gifu, Jaotsu ir Sugiharos muziejus
Toliau mūsų kelias Japonijoje vedė į Gifu prefektūrą. Lyginant su Osaka ir Kiotu, Gifu miestas yra nedidelis, gerokai mažiau lankomas turistų. Tačiau žmonės labai šilti ir nuoširdžiai domisi Lietuvos kultūra. Lietuva čia žinoma todėl, kad iš Gifu prefektūros Jaotsu miestelio yra kilęs žymus diplomatas, Pasaulio teisuolio vardą pelnęs Čijūnė Sugihara. Antrojo pasaulinio karo metu, jis dirbo ambasadoriumi Kaune ir, nepaisydamas savo valdžios įsakų, suteikė tranzito teisę per Japoniją ir taip išgelbėjo tūkstančius žydų kilmės žmonių nuo Holokausto.
Kūlgrinda turėjo du koncertus šiame regione. Vieną pačiame Gifu, kitą – Jaotsu miestelyje. Koncertas Gifu festivalio atidaryme buvo pagrindinis turo Japonijoje renginys, nes būtent šis festivalis pakvietė Kūlgrindą ir finansavo atvykimą. Prieš mus koncertavo vietinis vaikų choras. Renginys buvo itin profesionaliai suplanuotas ir įgarsintas, tad dainuoti ir groti buvo tikras malonumas. Tai pajuto ir festivalio dalyviai, klausytojai, kurie kartu su mumis dainavo sutartinių pritarinius. Jų širdis palietė Vėtros Trinkūnaitės atliekama japoniška daina Hana va saku („Gėlės išsiskleis“), kurioje apdainuojamos didžiojo 2011 metų Tohoku žemės drebėjimo aukos ir žalos atsatymo pastangos. Koncerto pabaigoje kartu su vaikais ir jų tėveliais salėje traukėme populiarią japonišką dainą „Furusato“ („Gimtinė“).
Kitą dieną koncertavome Jaotsu (Yaotsu) miestelio mokykloje, kur mus šiltai sutiko ir priėmė Jaotsu meras, apsirengęs lietuviškais tautiniais drabužiais. Jaotsu palaiko glaudžius ryšius su Kaunu, mokykloje yra lietuvių kultūros paroda: tautiniai rūbai, instrumentai, nuotraukos. Aplankėme Sugiharos muziejų, kuriame daug sužinojome apie jo darbą Lietuvoje ir nuopelnus žmogiškumui. Jaotsu buvome apgyvendinti įspūdingame senoviniame viešbutyje, kur jautėmės tarsi kino filme apie samurajus. Mus vaišino gardžiausiais valgiais, vakare turėjome galimybę pasinerti į karštus onseno – japoniško spa – vandenis.
Laisvos dienos Tokijaus apylinkėse
Turas po Japoniją toliau judėjo šiaurės kryptimi, į Tokiją ir jo apylinkes. Lėkėme ten greituoju šinkanseno traukiniu. Turėjome keletą laisvų dienų, tad dalis ansamblio turistavo, ilsėjosi, išsibarstė po Tokijaus apylinkes. Dalis apsigyveno viešbučiuose pačiame didmiestyje. Goda Šiaudinytė ir aš įsikūrėme Hajamos miestelyje, prie Ramiojo vandenyno, pas choro dainininkę Kuniko Uširo. Susitikome su šauniuoju choro vadovu Akihito Kinašiu ir jo uošviu Dži-dži. Pastarasis mus pasikvietė nuvykti į senovinį onseną, esantį atokiai kalne, kurio natūraliose mineralinėse versmėse šiltai ir maloniai mirkome. Bendravome su senoliu, kurį ypatingai domino Lietuvos pirtys, pirties apeigos ir dainos bei Druskininkų mineraliniai vandenys ir spa.
Kitos dienos popietę, Gailė Vanagienė, Goda Šiaudinytė ir aš susitikome sutartinių dirbtuvėse. Japonijoje yra nemažai norinčių giedoti sutartines, kuriasi giedotojų grupės. Mūsų nuostabai, jie mokėjo daugybę sutartinių, tad drauge dainavome „Ką bice”, „Kadujo”, „Rimo rimo tūto” ir kitas sutartines. Japonės atsinešė keletą kanklių, kuriomis mokosi groti. Ten buvo ir dūdmaišiu grojanti moteris, tad jai buvo labai įdomu pabandyti Labanoro dūdą. Sutartinių dirbtuvės vyko erdvėje, kurioje taip pat įsikūrusi lietuviško lino drabužių parduotuvė. Lietuviškas linas Japonijoje yra labai vertinamas. Čia kabėjo lietuvių ir japonų dizainerių kurti lininiai drabužiai. Stebėjomės, kiek daug susidomėjimo Lietuva yra Japonijoje.
Antrą laisvą dieną Tokijuje vykome į budistinį moterų vienuolyną Sanko-in, kuris išlaikė karališką vegetarišką virtuvę. Imperatorių našlės ir palydovės tapdavo vienuolėmis, tačiau jų mityba buvo, nors, palyginti, asketiška – vegetariška, tačiau gurmaniškesnė nei paprastų vienuolių. Būtent tokią virtuvę mums pristatė šioje vietoje. Buvome išties karališkai pavalgydinti, gavome atsigerti tradiciniu būdu pagamintos mačia arbatos. Po valgių sekė koncertinė programa: grakštus ir didingas japoniško šokio pasirodymas, pritariant violančelei, ir penkių Kūlgrindos narių dainos. Diena prabėgo labai jaukiai ir turiningai.
Koncertai Tsurugaoka Hačiman-gu ir Gijokuzoin šventovėse
Atėjo laikas pagrindiniams renginiams Tokijaus regijone kartu su biržely Lietuvoje sutiktu AK choru. Spalio 7 dieną buvo numatyti du koncertai drauge su japonų atlikėjais. Pirmasis – senojoje šogunato sostinėje Kamakuroje, visoje Japonijoje žymioje šintoistinėje Tsurugaoka Hačiman-gu maldykloje. Ji skirta samurajų, karių ir raitelių-lankininkų kami Hačimanui. Tai labai gausiai lankoma šventovė, kurioje mus sutiko maldyklos vyriausieji žyniai, buvome pasodinti garbingoje vietoje prieš Hačimano statulą. Per apeigą, Krivei buvo suteikta garbė paaukoti lapuočio medžio šakelę šiai dievybei. Šoko dievams skirto šokio miko-kagura atlikėja, pasipuošusi nuostabiais raudonais rūbais. Po apeigos, šventikai mums davė po gurkšnelį dievams aukojamos sakės. Taip įkvėpti, leidomės didingais laiptais į koncerto vietą pagrindinės šventovės aikštės pavilijone. Prieš mus dainavo didžiulis AK choras, turintis daugiau nei 50 dainininkių ir kelis muzikantus. Kartu su įsimintina, itin profesionaliai atlikta japoniška programa, AK choras sudainavo lietuvišką dainą „Kur giria žaliuoja“. Kūlgrindos programa nuskambėjo labai iškilmingai, jausmingai. Prie karių dievybei skirtos šventovės aplinkos labai tiko Perkūnui skirta giesmė „Didysie mūsų“. Po koncerto ištaikėme kelias akimirkas gauti Hačimano maldyklos gošuin anstpaudus.
Tos pačios dienos vakare buvo suplanuoti dar vieni kultūriniai mainai, tarpreliginis dialogas ir koncertas budistinėje šventykloje Gijokuzoin (Gyokuzoin), Hajamos miestelyje. Ši šventykla pasižymi Saulės šviesos garbinimu budistiniame kontekste. Šventyklai ir vienuolynui vadovauja draugiškas, jaunos išvaizdos, tačiau gilios dvasios vienuolis Hodžinas Honda. Prieš koncertinę programą susirinkome dialogui, kuriame dalyvavo minėtas vienuolis, krivė Inija Trinkūnienė, vertėjas Audrius Sabūnas ir aš. Moderavo Akihito Kinašis. Po prisistatymų ir padėkų, krivė diskusiją su šventiku perleido man. Paklausiau, kuo pasižymi šios šventyklos budizmo tradicija. Hodžinas Honda atsakė, kad nors svarbiausia Japonijos šinto deivė yra motina Saulė Amaterasu, čia yra garbinama Dainiči Nijorai (Dainichi Nyorai) kaip bodisatva, kaip nušvitęs asmuo ir kosminis šviesulys. Šventykla priklauso Kijosan Šingon (Koyasan Shingon) budizmo atmainai, pasižyminčiai misticizmu ir ezoterika. Aš paminėjau, kad Lietuvoje taip pat gerbiama Saulė motulė. Kitas klausimas buvo apie maldos reikšmę senojoje Lietuviškoje tradicijoje ir Šingon budizme. Aš atsakiau, kad malda Lietuvoje dažnai yra giedama, kaip pavyzdį pagiedojau piemenėlių maldelę „Saulele motule užtekėk“. Paaiškinau, kad piemenėliams anksti rytą būdavo šalta ir jie melsdavo Saulę, kad ji patekėtų ir sušildytų. Vienuolis sureagavo pabrėždamas, kad budizme siekiama išsivaduoti nuo kūniškų poreikių ir troškimų ir meldžiamasi dėl visų žmonių, visų būtybių nušvitimo. Pasirodė, kad šioje diskusijoje lyginame nuoširdų, paprastą Lietuvos kaimo žmonių, vaikų – piemenėlių pamaldumą su išpuoselėta, asketiška ir paprastiems žmonėms sunkiai pasiekiama budizmo filosofija. Vis dėlto, ryšys tarp dialogo narių buvo ne tik pagarbus, bet ir labai draugiškas. Po diskusijos, pats vienuolyno vadovas Kūlgrindos nariams atnešė ir besišypsodamas kiekvienam įpylė vandens.
Prieš Kūlgrindą koncertavo tradicinių japoniškų giesmių grupė. Tai buvo labai galingas, senąją Japonijos kultūrą nešantis pasirodymas, su tradiciniais instrumentais, būgnais, šūksniais ir koordinuotais judesiais. Po to sekė, ko gero, pats jaukiausias Kūlgrindos koncertas per šią išvyką. Šiame pasirodyme vienintelį kartą Ainė Skudutytė ir Goda Šiaudinytė pagrojo iš japonių pasiskolintomis kanklėmis dainą „Plauki antela“. Koncertas ėjosi labai sklandžiai, tauriai, per visą kelionę jau buvome nugludinę atliekamas dainas. Publika tą vakarą buvo ypatingai šilta, pasibaigus koncertui buvome apdovanoti ovacijomis, kurios buvo, lyginant su šiaip gan santūriu japonų būdu, labai audringos. Žmonės plodami net atsistojo. Taip praėjo turininga diena net su dviem koncertais ir tarpreliginiais mainais.
Paskutinis koncertas su AK choru Tokijuje
Buvo likęs paskutinis pasirodymas koncertinėje salėje Tokijuje. Tačiau prieš tai turėjome laisvą pusdienį, tad su Goda Šiaudinyte nutarėme jį praleisti Hajamoje, prie vandenyno. Nuo Kijoto mus lydėjo vasariškai šiltos, saulėtos dienos, tad būdami prie vandenyno netvėrėme noru išsimaudyti. Tačiau paplūdimiai buvo visiškai tušti, niekas nesimaudė. Japonai teigė, kad jau sezonas baigėsi ir jiems per šalta maudytis. Nepaisant to, mums pasirodė, kad vanduo labai šiltas, koks net karščiausią vidurvasario dieną nebūna Baltijos jūroje, tad į valias pasiplaukiojome. Keletą valandų buvo gera pajusti atostogų ramybės būseną. Po to vėl lėkėme į judrųjį Tokijų.
Koncertas vėl vyko kartu su AK choru, renginį vedė choro vadovas Akihito Kinašis. Vėl skambėjo „Kur giria žaliuoja“, Kūlgrindos giesmės, sutartinės, Vėtros kanklės, būgnas ir mano Labanoro dūda. Drauge su visais choro nariais ir žiūrovais paskutinį kartą sudainavome „Furusato“. Po koncerto visi susikibę už rankų dideliu ratu giedojome sutartinę „Ką bice“. Fotografavomės, dalinomės pagyromis ir įspūdžiais. Tarp žiūrovų buvo dūdmaišininkas ir dūdmaišių gaminimo meistras, domėjosi, stebėjosi ir bandė pagroti baltiškuoju Labanoro instrumentu.
Apie koncertus Tokijaus regijone ir Kūlgrindos draugystę su AK choru gražiai atsiliepė pats Akihito Kinašis:
Praėjo jau kelios dienos po renginių… Tačiau jų dainos vis dar sukasi mano galvoje… „Dega ugnela, tūta tūta…“ Per šias kelias dienas turėjau galimybę iš arti patirti „Kūlgrindos“ muziką, maldas ir kultūrą, kuri gyvuoja kasdieniame žmonių gyvenime. Dabar Lietuva man tapo dar artimesnė nei anksčiau. Būgnų garsai, dainų balsai, energija, tarsi kylanti iš pačios žemės. Širdis tiesiog daužosi! Mano pažintis su Lietuva prasidėjo nuo vieno trumpo filmo. Jame buvo matyti miške dainuojamos sutartinės, skambėjo tradicinio instrumento – kanklių – garsai, o žmonės stengėsi perduoti kitai kartai iš protėvių paveldėtą kultūrą. Šis filmas mane nepaprastai sujaudino. Negalėjau paaiškinti žodžiais, ką jaučiau, bet galvojau tik viena: „Bet kokiu atveju turiu ten nuvykti!“ Taip, vedamas šio impulso, pradėjau savo ryšį su Lietuva. Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną Japonijoje galėsiu kartu pasirodyti su „Kūlgrindos“ nariais – žmonėmis, tęsiančiais tame filme mane sužavėjusį senosios baltų maldos pasaulį? Tais laikais net nesapnavau, kad tai įmanoma. O šį kartą – koncertas Kamakuros Tsurugaoka Hachimangū šventykloje. Kai tik paaiškėjo, kad koncertas vyks būtent čia, norėjau, kad tai būtų ne šiaip koncertas, o Japonijos ir Lietuvos kultūrų susiliejimas. Todėl ir pasirinkau pavadinimą: Lietuva ir Japonija. Dvi žemės, viena malda“.
„Kūlgrindos“ dainos suskambo kartu su: Yuko Yamazaki, grojančia kanklėmis; Hideo Masago, grojančiu indėnų fleita; Sachiko Hayakawa, grojančia šō – tradiciniu japonų pučiamuoju instrumentu; Mitsuki Tōgane, grojančiu serpentonu; ir „AKchoir“ choro balsais. Pabaigoje visi kartu atlikome dainą „Furusato“ („Gimtinė“). Tą dieną Kamakuroje oras buvo nepaprastai gaivus ir tyras. Atrodė, kad garsai vis aukščiau kyla į dangų ir sklendžia tolyn. Buvo nuostabu groti ir dainuoti tokioje vietoje. Šalys toli viena nuo kitos, kultūros ir tikėjimai skirtingi. Tačiau širdyse, kurios gerbia gamtą, prisimena protėvius ir į dainas sudeda savo maldas, yra kažkas bendro. Senoviniai garsai susiliejo ir tapo viena visuma. Manau, kad ir mūsų bendras pasirodymas buvo būtent tokia akimirka. Muzika iš tiesų yra nuostabus dalykas. O žmonių susitikimai – tikras stebuklas. Tegul šis ypatingas ryšys ir toliau stiprėja, o jo garsai vis garsiau jungia Japoniją ir Lietuvą!
Po šio paskutinio koncerto, kas anksčiau, kas po kelių dienų, Kūlgrindos nariai išskrido iš Japonijos savais keliais. Daugelis vargiai į lagaminus ir į atmintį talpino visas lauktuves ir įspūdžius, patirtus šioje tekančios saulės šalyje.
Išties stebuklingai ir turiningai praėjo Kūlgrindos koncertinis turas Japonijoje. Buvome nustebinti japonų susidomėjimu Lietuvos kultūra, noru mokytis lietuviškų dainų, imtis grojimo lietuviškais instrumentais. Įspaudą dvasioje paliko šventovės, tyras vanduo ir artumas gamtai, ir senovinis dvasingumas, derantis su šiuolaikinio miesto tikrove. Jautėmės pagerbti galimybe giedoti svarbiose budistinėse šventyklose ir šintoistinėse maldyklose, susitikti ir bendrauti su žymiais dvasininkais, mokslininkais ir tradicinių bei šiuolaikinių menų atlikėjais. Negalima nutylėti ir nuostabiai skanaus japoniško maisto. Turbūt nesuklysiu apibendrindamas, kad visiems dešimčiai Kūlgrindos narių ši kelionė Japonijoje, jos draugiški žmonės, koncertai nuostabiose Kijomidzu-dera ar Tsurugaoka Hačiman-gu šventovėse, buvo patirtis, kurią galima apibūdinti kaip vieną iš gyvenimo viršukalnių.
Romuvos vaidila, dr. Ignas Šatkauskas