Gegužės vidurys. Nuvažiavome su vaikais į daržą laukuose, keli kilometrai už Kelmės, – reikėjo dar pasėti burokus. Kol paruošėme vagas, pasėjome, atėjo vakaras. Ugnė (5 m.) su Indre (4 m.) vaikštinėjo tuo tarpu po žaliuojančią pievelę, skynė geltonas pienes ir įdomesnius žolynus.
Baigėme darbą, dar Saulė šviečia, pakibusi virš akiračio. Čia mes buvom tarsi lėkštės dugne, aplinkui – kalvos, aukštumos. Čia buvusios sodybos sodas, likę keli medžiai – pora senų obelų, klevai, liepos.
Pašaukiau Ugnę ir Indrę – prie liepos. Tai didelė aukšta dvikamienė liepa. Ji tokia graži, gyva – vakaras šiltas. Ėmiau kalbėti Liepai Motinėlei:
Motinėle – puikioji Liepa,
Mes šį vakarą norime
Su Tavim pakalbėti…
Tu tokia puiki ir tokia meili…
Priimk mus, leisk prisiglausti…
Tu esi karalienė… Liepa Motinėle !
Tu esi dievaitės Laimos medis,
Tu mūsų Motinėle…
Kiekvieną ištartą saikinį mergaitės kartojo. Delnais prisiglaudėme prie didelio sveiko liepos kamieno ir sėmėmės iš jos jėgų…
Netoliese pievoje stūksojo eilė akmenų. Nužiūrėjau didesnį, šviesesnį, švelnesnių formų. Prieiname prie jo, pridedame delnus, glostome:
Akmuo akmenėli..
Tu amžių senutėli
Tu toks tvirtas ir kietas,
Koks tu galingas ir ramus…
Priimk, akmenėli, mus
Savo draugėn, savo galybėn…
Mergaitėms taip jauku, malonu ir gražu pagarbinti, pamyluoti Akmenį… Jos prašo pagerbti dar kitą akmenį.
Prieiname žemoje vietoje įsmigusį apsamanojusį didelį akmenį…
Akmuo – samanočiau,
Galingas barzdočiau,
Būk čia tvirtas ir nepajudinamas,
Mes – tavo draugai…
Mergaitės, apsidairiusios, tuojau prašo pagerbti baltas gėlytes, gausiai žydinčias tarp akmenų…
Jūs gėlytės – baltutytės,
Žydėkite ir žaliuokite…
Baltuokite ir džiuginkite mus…
Vaikai! Žiūrėkit, jau pasirodė Mėnulis! Ką reikia sakyti?
Mergaitės viena per kitą skuba:
Mėnuo Mėnuo, Mėnulaiti,
Dangaus šviesus karalaiti!
Imk sau ratą!
Duok man sveikatą! ..
Reikia ir Saulutę pagerbti!
Miela Saulyte,
Dangaus dukryte!
Kur visą dieną buvai?
-Po jūras kalnelius,
Šildžiau savo vaikelius,
Daug mano giminėlės!
Vaikai! Einame prie upelio!
Čia pat – griovys, kuriuo žvaliai čiurlena švarus vanduo, ištekant netoliese – iš šaltinių.
Myluojame skaidrų vandenį, geriame, markiname rankas, kojas. Vanduo – dar vienas gamtos stebuklų, kurį reikia garbinti, grožėtis, meiliai glostyti, gerėtis, gerti, vilginti veidą, rankas…
Mes buvome tarytum ramuvoje – šilto gegužės vakaro ramybėje, apšviesti švelnių vakaro Saulės spindulių…
Saulė greitai pasislėpė už aukštumos, ruošiamės ir mes apleisti šią vietą.
1981 m.