Senovės baltų religinė bendrija Romuva 2024 m. rengia paskaitų – skaitymų ciklą apie senąją lietuvių pasaulėjautą ir religiją kriviui Jauniui – Jonui Trinkūnui – atminti. Tęstiniai Romuvos krivio Jauniaus dvasinio palikimo skaitymai įvyko Ramovės kaime esančioje Beržytės šventvietėje (Jurbarko r. sav., Seredžiaus sen.) per Rudens lygiadienį.
Mus, atvykusius į Ramovės kaimą, pasitiko jaunų ąžuoliukų giraitė. Šventvietės globėjas Arvydas Sviderskis paaiškino, kad šis šventas ąžuolynas pasodintas senojo lietuvių tikėjimo pasekėjo Jono Gedimino Beržanskio Klausučio atminimui. Žmonės pamažu rinkosi į šventę. Stebėjomės, kad tokiu metu berželiai vis dar žali, vešlūs. Klausėmės, kaip šlapia žolė pasakoja apie rytmečio rasą, tyliai sklidusią per nakties ūku alsuojantį kaimą, kurio laukus ir pievas dabar užliejo kaitrios saulės šviesa. Taip, ruduo šiemet šiltas. Paskutiniai vasaros saulės bučiniai prieš ilgą žiemos sapną. Klausėmės ir Rimo, vieno iš šventvietės kūrėjų, palabinimo dūdmaišio garsais. Lygiai 12 valandą, nuaidėjus ragui, buvome pakviesti prie šventvietės vartų.
Beržytės šventvietės globėjai Arvydas ir Asta Sviderskiai kvietė prisiliesti prie senosios Lietuvos istorijos ir pajusti gamtoje alsuojančią protėvių dvasią. Arvydas, kaip ąžuolas, tvirtai stovintis savo sodybos garbingoje vietoje, įspūdingai pasakojo apie istorinę Seredžiaus vietovę, remdamasis senųjų istorikų veikalais, aiškino šventvietės adreso (Ramovės g. 1, Ramovės kaimas) atsiradimo faktą, o Asta pakvietė visus nusiprausti atvežtu iš Veliuonos šaltinio vandeniu ir žengti į šventvietės ratą.
Sustojome aplink aukurą, o tuo metu virš mūsų galvųdangumi praskriejo dvi gervių vilkstinės, skelbdamos apie artėjantį rudeninės tamsos laiką. Jų balsai skambėjo kaip ilgesingas atsisveikinimas. Pakėliau akis į bekraščio dangaus mėlį, kuriame vis dar matėsi tolstantys paukščių siluetai, o mano dvasią guodė saulė: ,,Aš dar pabūsiu su jumis“. Ne veltui mūsų protėviai atlikdavo gamtos virsmą, būsenos pasikeitimą, perėjimą iš vieno tarpsnio į kitą žyminčias apeigas, kurios yra ne tik dievų ir protėvių garbinimas, dėkingumo išraiška, šventė, bet ir savotiška psichoterapija. Tai apeiga, padedanti žmogui suvokti gamtos virsmą, pasikeitimą ir pasiruošti sklandžiam perėjimui į naują būvį – žiemos laiką. Palinkėjome gervėms laimingo skrydžio ir viliamės, kad jos pavasarį sugrįš.
Arvydas, atsinešęs ugnies, įskeltos Jono Gedimino Beržanskio Klausučio aukure, uždegė šventės ugnelę, o Romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė atliko Rudens lygiadienio apeigą. Po apeigos mus priėmė jaukus namelis, kurio sienos ir grindys vis dar kvepėjo šviežiu medžiu. Čia, salėje, tarsi galingas griaustinis po vasaros kaitros nuskambėjo Jono Trinkūno atliekamos giesmės Perkūnui įrašas. Iš rankų į rankas keliavo bitėmis ir medumi kvepianti vaško žvakelė, primindama mums, kaip svarbu išlaikyti Jono Trinkūno – Krivio Jauniaus – atminimą ir tęsti jo darbus.
Po apeigos Kauno Aukštapilio romuvos vaidila Valdas Pukas vadovavo skaitymų, pavadintų ,,Romuvos švenčių kalendorius“, eigai. Man buvo suteikta garbė perduoti Romuvos krivės Inijos Trinkūnienės žodį ir perskaityti ištrauką iš J. Trinkūno knygos ,,Lietuvių senosios religijos kelias“, kurioje pasakojama apie krikščionybės nešėjų bandymus sunaikinti mūsų protėvių šventes.
Romuvos vaidmuo prikeliant, atkuriant ir švenčiant kalendorines ir šeimos šventes yra didžiulis ir labai svarbus. Romuvos žmonių dėka mes dabar turime taip plačiai paplitusias Jorės, Rasos, Žolinės šventes, Pavasario ir Rudens lygiadienius, Ilges (Vėlines) ir t.t. Čia tiktų prisiminti ir vakar išgirstus Saulės vartų romuvos vaidilės Audronės žodžius: „Jie manė, kad paprasčiausiai užkas mus po žeme, tačiau jie nežinojo, kad mes esame sėklos…“
Vėliau klausėmės Lizdeikos romuvos vaidilės Nijolės paskaitos, kupinos senųjų Romuvos švenčių vaizdų ir prisiminimųbei per ilgus metus sukauptų žinių apie protėvių apeigas ir tradicijas. Nijolė surinkusi tiek vertingos medžiagos, kad jos niekaip nesutalpintum į nei dvi, nei į tris valandas, o laikas nepastebimai bėgo. Guodė mintis, kad daugiau išgirsti dar bus proga. Dar sužinojau džiugią naujieną: 2024 metų, 4-ajame žurnalo ,,Būdas“ numeryje apie Nijolę išspausdintas didžiulis straipsnis. Tokie informacijos amžiaus privalumai, ir mums nebereikia po trupinėlį dėlioti dalelės prie dalelės, kad suvoktume visą kalendorinių švenčių ratą. Už mus tai padarė vyresni Romuvos žmonės. Tik gaila, kad su kai kuriais iš jų tiek nedaug laiko teko pabūti kartu.
Paskaitos intarpus užpildė kerintis Lauros kanklių skambesys, sielas glostė ir įtaigiai Dagos šventvietės globėjoAudriaus deklamuojamos Justino Marcinkevičiaus eilės. Panevėžio romuvos vaidila Laimutis perdavė mums savo šilčiausius linkėjimus bei naują knygą „Sėlių kardas. Sakmės apie Juodupės akmenis“, o mes mintimis linkėjome jam kuo geresnės sveikatos ir stiprybės. Šventę vainikavo puota prie didžiulio vaišių stalo, pastatyto kieme. Nukrauti gėrybėmis stalai bylojo apie dievų dosnumą ir šeimininkų vaišingumą.
Buvo neapsakomai džiugu vėl pamatyti senus draugus ir bendraminčius – mielus žmones, su kuriais dalinomės ne tik apeigų akimirkomis, bet ir prisiminimais apie krivį Jaunių. Akys džiaugėsi stebėdamos naujus žmones, kurių žvilgsniuose atsispindėjo tas pats ieškojimo ir bendrystės troškimas.
Kitą dieną interneto platybėse pamačiau Donato Greičiūno aprašytus įspūdžius su meistriškai įamžintais vaizdais: ,,vienas dalykas, kurį sužinojau paskaitos metu, mane labai palietė ir įstrigo giliai, giliai. Buvo pasakojama apie tai, kaip senovėje ankstyvą pavasarį, kada dar žemę kausto sniegas ir ledas, tik pasirodžius pirmosioms nutirpusio sniego properšoms, vaikai ir suaugę išsirengę eidavo tose properšose pasivolioti. Savaime suprantama tai vienas iš būdų grūdinti savo organizmą, tačiau esmė viso šio ritualo kiek kita – po žiemos žemė dar būna sušalusi ir, atlikdami tokį veiksmą, savo šiltais kūnais žmonės stengėsi žemę sušildyti, pasidalinti savo šiluma su ja, kad ji kuo greičiau sušiltų, nusikratytų sniego ir sužaliuotų. Kai kalbama apie energijos mainus, mano supratimu, tai pati aukščiausia to forma…“ Šie žodžiai mane privertė sustoti ir susimąstyti, kaip protėvių dvasia reiškiasi per mus, kai mes atveriame širdį, koks meilus ir artimas buvo žmogaus santykis su žeme senovėje.
Nuoširdžiai dėkojame šventvietės globėjams Astai ir Arvydui, kurie mus priėmė ir globojo. Taip pat esame dėkingi Romuvos garbės vaidilai Virginijui Kašinskui, su didele atida ir kantrybe įamžinusį šventės ir skaitymų vyksmą, kurį netrukus galėsime pamatyti svetainėje ,,Tautosakos vartai“.
Kitas renginys, skirtas kriviui Jauniui atminti, numatomas spalio 19 dieną Vilniuje.
Vaizdo medžiaga Rasos Regelskytės ir Donato Greičiūno.