Simajudas – vakaras, kai tamsa ateina anksčiau, nei jos laukiame. Dar ką tik virš ražienų kabojo blyški saulė…. Dar ką tik virš ražienų kabojo blyški saulė, o štai jau rūkas lipa iš pievų, sėdasi ant tvorų ir slenka prie trobų. Tokį vakarą senoliai kūrendavo pirtį, bet patys į ją neidavo. Įnešdavo vandens, pakabindavo švarų rankšluostį, uždarydavo duris ir grįždavo namo tylūs, nesidairydami atgal. Pirtis tą naktį buvo ne jiems. Ji buvo tiems, kurie grįžta iš toli.
Simajudas – vardas, gimęs iš santrumpos
Ši diena kalendoriaus lapelyje pavadinta Simajudas arba Vėlių paminėklai. Du žodžiai, kurie daugeliui jau nieko nebesako. O juk tai pirmieji vartai, pro kuriuos vėlės įžengdavo į gyvųjų pasaulį.
Simajudas skamba kaip senas dievo ar burtininko vardas, bet jo kilmė kur kas proziškesnė ir kartu įdomesnė. Bažnytiniame kalendoriuje spalio 28-ąją minimi du apaštalai, Simonas ir Judas Tadas. Kalendorių sudarytojai, taupydami vietą, rašydavo trumpai: „Sim. ir Jud.“ Iš tos santrumpos liaudis ir nulipdė vieną žodį. Lygiai taip pat nutiko ir pas mūsų brolius latvius. Ten iki šiol gyvuoja Simjūdo turgus, kurio šaknys siekia viduramžius, o pavadinimas atsirado iš tų pačių dviejų sutrumpintų vardų, užrašytų kalendoriaus paraštėje.
Abiejose Dauguvos pusėse ši diena reiškė tą patį: paskutinį didelį turgų prieš žiemą. Kas nenusipirko druskos, geležies, audeklo per Simajudą, tas jau laukė pavasario. Tai buvo derliaus pabaigtuvės, šiltojo meto palydos, paskutinis didelis susibūrimas prieš ilgąją tamsą. Įdomu, kad pajūryje, Klaipėdos krašte, Simajudas skambėjo rečiau. Jis labiau prigijo ten, kur žmonės gyveno iš arimo, o Mažojoje Lietuvoje panašų vaidmenį perėmė Martyno diena.
Tačiau po turgaus šurmuliu visada slypėjo kitas, tylesnis sluoksnis.
Trys vartai, viena kelionė
Mūsų protėviai tikėjo, kad vėlės grįžta aplankyti savo buvusių namų tada, kai rudens darbai baigti, o naktys ima akivaizdžiai ilgėti. Spalis ir lapkritis senovėje buvo vadinami vėlių mėnesiais. Šiuo metu išsiskiria trys slenksčiai: Simajudas, Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Simajudas – pirmasis iš jų. Tai vakaras, kai vėlės pirmąkart peržengia gyventų namų slenkstį.
Todėl ir linksmybės čia trumpos. Po turgaus, po vaišių, po šokių ateina Vėlių paminėklai – rimtis, tyla, atmintis. Gyvieji tarsi praveria vartus ir pasitraukia į šalį.
Pirtis – mažoji šventovė
Kodėl būtent pirtis? Todėl, kad ji niekada nebuvo vien prausykla. Pirtis stovėjo atokiau nuo trobos, ant ribos tarp sodybos ir laukinio pasaulio. Joje gimdydavo, joje gydydavo, joje prausdavo mirusįjį. Pirties krosnis senajame pasaulėvaizdyje buvo artima aukurui, o pirties kūrenimo mokėjimas prilygo duonos kepimo išmanymui – tai buvo šventas darbas.
Tad ir vėlės, grįžusios iš tolimos kelionės, pirmiausia turėjo nusiplauti kelio dulkes. Šeimininkas paruošdavo karštą vandenį, vantą, rankšluostį, o ryte žiūrėdavo: jei vanduo sudrumstas, jei suolai drėgni – vadinasi, apsilankė svečiai.
Ką apie Ilges užrašė svetimšaliai?
Ilgės – tikrasis senasis šių dienų vardas. Ne Vėlinės, ne Visi šventieji, o Ilgės: šventė, kurios pačiame pavadinime glūdi ilgesys. Ilgėtis mirusiųjų ir juos vaišinti – štai visa jos esmė.
Šią šventę savo raštuose mini jau XV amžiaus kronikininkas, vėliau ją aprašo ne vienas XVI amžiaus autorius. Vienas jų žinių sėmėsi iš Žemaitijos matininko, kuris vaikščiojo po kaimus ir savo akimis matė, kaip žmonės sutinka vėles. O 1600 metais Vilniaus jėzuitų misionieriai savo pranešime pažymėjo, kad žemdirbiai turi savą mirusiųjų atminimo dieną, kurią švenčia nepaisydami bažnyčios.
Ką gi jie matė? Per Ilges buvo kreipiamasi į Žemėpatį, žemės ir sodybos globėją, dėkojama jam už derlių. Kepama duona – iš pradžių ji buvo skirta protėviams, o vėliau, kai senasis tikėjimas ėmė trauktis, ją ėmė dalyti elgetoms. Šis pokytis labai iškalbingas: vargšas prie durų tapo tarsi vėlės pasiuntiniu, tuo, per kurį auka vis dar pasiekia išėjusiuosius. Aukodavo avis, gaidžius, gerdavo sambarinį alų, verdamą bendrai iš visų suneštų grūdų. Dainuodavo ir žaisdavo. O pirmuosius gėrimo lašus nuliedavo ant žemės, maisto kąsnius numesdavo po stalu, po suolais, į trobos kampus – ten, kur sėdi nematomi svečiai.
Kapuose palikti maisto žmonės nenustojo dar labai ilgai. Šiaurės rytų Lietuvoje, taip pat lietuvių gyventose žemėse dabartinėje Latvijoje ir Baltarusijoje, šis paprotys išsilaikė iki pat XIX amžiaus pabaigos. Taigi visai neseniai, dar mūsų prosenelių atmintyje.
Kaip ilgesys tapo mokesčiu
Yra ir mažai kam žinomas, beveik neįtikimas Ilgių istorijos vingis. XVI–XVII amžiais žodžiu „ilgės“ buvo vadinama ne tik šventė, bet ir duoklė. Valstiečiai kasmet atiduodavo žemvaldžiui ar jo tarnams linų, paukščių, medaus arba pinigų. Ir rinkdavo tą duoklę būtent per Ilges.
Kaip taip nutiko? Senovėje buvo įprasta per rudens šventę pavaišinti po kiemus einantį savo poną, kuris buvo laikomas tarsi bendruomenės globėju. Vaišės iš pagarbos ilgainiui virto prievole. Šios duoklės rinkimas net turėjo savus vardus – ilgiavimas, rudenojimas. XVIII amžiuje ji jau ištirpo bendroje žemės rentoje ir atskirai nebeminima.
Šioje istorijoje slypi karti metafora: kai šventė praranda savo prasmę, ją greitai perima tas, kuris turi galią. Murusiųjų ilgesys virto mokesčiu gyviesiems.
Kaip atpažinti nematoma svečią
Mūsų kaimynai latviai šį metą vadina vėlių laiku ir išsaugojo stebėtinai ryškių tikėjimų. Sakoma, kad vėlių laikas prasideda tada, kai rudenį ima kaukti vilkai, ir trunka nuo Mykolinių iki Martyno.
Latvių tikėjimuose vėlės pirmiausia susirenka po žeme ir ten tariasi: aptaria, kas nutiko per metus, ir ką lemti ateičiai. Paskui išsisklaido po namus, prižiūri gyvųjų darbus, klausosi jų pokalbių ir net duoda patarimų. Jų nematyti, bet jos turi pavidalus, kuriuos gali pastebėti atidi akis: tamsūs kamuoliukai, linų sauja, rūko gniužulai, slenkantys per lauką. Ar svečiai buvo, sprendžiama iš paliestų valgių ant stalo.
Kai kur pats šeimininkas pirmiausia pakviesdavo prie stalo visas vėles, leisdavo joms pasivaišinti ir tik tada, jo manymu, joms jau pasisotinus, šaukdavo valgyti šeimyną.
Vėlių etiketas
Su nematomais svečiais elgtasi atsargiai ir mandagiai. Per mirusiųjų minėjimo vaišes žmonės gerdami nesudauždavo taurelių – kad skambesys neišbaidytų vėlių. Mažojoje Lietuvoje atminų vaišės būdavo rengiamos kelis kartus per metus, net trejus ir daugiau metų iš eilės. Kai jos pasibaigdavo, aslą iššluodavo ir mandagiai paprašydavo vėles palikti namus.
Štai čia ir atsiveria tikroji vartų prasmė. Vartai ne tik įleidžia, jie ir išleidžia. Jei Simajudas – pirmasis atidarymas, tai po Vėlinių ateina metas vartus vėl užverti. Vėlės pavaišintos, prisimintos, pagerbtos – ir išlydimos atgal, kad nei jos neklaidžiotų tarp gyvųjų, nei gyvieji per ilgai neliktų jų pasaulyje.
Vartai dainose
Tas pats vaizdinys gyvena ir mūsų dainose. Jose miręs žmogus atsisėda ant vėlių suolelio, mylimas sūnus tampa vėlių ženteliu, dukrelė – vėlių martele, o išeina jie pro vėlių vartelius. Mirtis čia ne pabaiga, o perėjimas į kitą giminę, kitą kiemą, į kurį vedama kaip į vestuves. Todėl ir jauną mirusįjį seniau palydėdavo aprengtą vestuviniais drabužiais.
Iš tų pačių šaknų auga ir Kūčių paprotys palikti prie stalo vietą išėjusiems, ir kai kuriose šeimose dar gyvas noras per jungtuves tarsi pakviesti neseniai mirusį artimąjį. Tai ne prietarai. Tai tūkstantmetis įsitikinimas, kad giminė neapsiriboja gyvaisiais.
Šįvakar
Šiandien spalio 28-oji. Turgaus Simajudo dieną nebebus, o pirtis daugeliui tapo pramoga. Bet vartai vis dar čia, tik užžėlę, primiršti, kaip senų kapinaičių varteliai, kuriuos reikia stipriau pastumti.
Galbūt šįvakar verta juos praverti. Iškūrenti pirtį ir palikti ją tuščią. Padėti ant stalo riekę duonos ir nesusidaužti taurėmis. Pasakyti išėjusiųjų vardus garsiai. Ir paklausyti, kaip už lango slenka rūkas.
Juk Ilgės – tai ne mirusiųjų šventė. Tai ilgesio šventė. O ilgisi tik tas, kas atsimena.
Donatas Greičiūnas