Senoji lietuvių religija turėjo didelį šventumą skleidžiančių šventviečių tinklą. Kadangi tai buvo chtoniškoji Žemės religija, ji buvo šaknimis tarsi medis susijusi su žeme. V. Vaitkevičiaus paskelbti senųjų Lietuvos šventviečių aprašai iš tikrųjų įspūdingi. „Žemaitijoje” (1998) sudėta apie 1000 aprašų, o „Aukštaitijoje” (2006) – apie 1500. Ateityje gali būti paskelbta dar daugiau šventviečių.
Šventvietės – tai šventos gamtos vietos: upės, ežerai, šaltiniai, alkai, alkupiai, akmenys, medžiai, gojai, įvairios vietos, vadinamos mitologiniais arba dievų vardais. Tai neabejotinai tūkstantmečių palikimas, priklausantis seniausiai pasaulio religijai.
Kadangi daugelis senųjų šventviečių veikė iki gana vėlyvų laikų, nesunku rekonstruoti pagrindinį ritualą. Tai buvo apsikeitimas dovanomis, skleidžiant gėrį ir tikintis patirti gėrį. Buvo aukojama ypatingiems akmenims, šaltiniams, medžiams tam tikrose šventose vietose. Prašoma sveikatos, prašoma susilaukti kūdikio ir kt., kitaip sakant, prašoma sustiprinti gyvybines galias, suteikti jėgų. Tokios vietos ir buvo gyvybinių jėgų šaltiniai. Daug pasako labai senas baltų žodis „šventas”, susijęs su indoeuropiečių kuento, kuris reiškia gyvybinę jėgą, arba tai, kas plečiasi, auga, stiprėja. Žinomi keli šimtai vietovardžių su žodžiu „šventas” (Šventoji, Šventupis ir t.t.). Tą jėgą mūsų protėviai įžvelgė supančiame pasaulyje, ne tik Dangaus šviesuliuose, bet ir Žemėje – augaluose, medžiuose, šaltiniuose, akmenyse ir kt. Protėvių santykis su pasauliu buvo dorovinis. Gyvybės šventumo jėga skleidžia gėrį nesavanaudiškai, todėl žmogaus santykis su gėriu taip pat turi būti nesavanaudiškas. Apie tai kalba senoji tautosaka, dainos ir papročiai. Apie dorovės ir religijos sąryšį rašė V. Toporovas. Jo nuomone, greta religinio ritualo ir dorovės egzistuoja šventumas, kuris yra numinozinė patirtis, arba šventumo išgyvenimas.
Šviesą, kuri žadina ir palaiko gyvybę, skleidžia šventumo galios. Tai dieviškumo galios, o pats žodis „dievas” kilęs iš dez- „šviesti, spindėti”. Tačiau žodis dievas vargu ar gali būti tikrinis vienos sakralios būtybės vardas, kadangi taip gali būti vadinama bet kuri dievybė.
Visos šventvietės buvo žmogaus ir šventumo religinės sąveikos vieta. G. Beresnevičius rašė apie tą ypatingą žmogaus ir šventų gyvybės galių religinę jungtį: „Lietuvių religija apskritai buvo jungties giraitėse religija. Medžiai atliko mediacinę funkcją”. Religijos esmė – jungtis su šventuoju antgamtiškumu. Dievai savo esme priklauso antgamtiškumui, tam, kas neapčiuopiama ir nejuntama. Michaelio Yorko nuomone, antgamtiškumas yra anapus gamtinio pasaulio, kurį mes galime pasiekti, išmatuoti ar moksliškai tirti. Mes negalime pasakyti, jog tai neegzistuoja, tai egzistuoja kitaip. Jeigu taip nebūtų, neegzistuotų magiškasis pasaulis, bet jis yra. Dievybes mes žinome per mitus, metaforas, šventas vietas ir šventą laiką. Gerbdami dievus, susiejame savo gyvenimą su dievais, jie tampa mūsų gyvenimo dalimi. Tai veikia mus, pasirenkant mitus, religinę pasaulėžiūrą, šventą laiką ar kalendorių, kurie derėtų su mūsų gyvenimu, ir tokį šventą neempirinį pasaulį darome sau pažįstamą.
Marija Gimbutienė skyrė dvi baltų religijos tradicijas – Senosios Europos matricentrinę ir indoeuropietiškąją. Taip ji skirstė baltų deives ir dievus, kurių vieni buvo susiję su žeme, požemiu ir vandeniu, kiti – su dangumi ir dangaus šviesuliais. Tikrovėje šios dvi dievų grupės sudarė vieningą visumą, o atskirų dievų ir deivių prigimtį galima nagrinėti kiekvieną atskirai. M. Gimbutienė rėmėsi duomenimis, kurie šiandien kartais kitaip interpretuojami. Kai kurie archeologai kalba jau apie vietinę prabaltų kilmę ir jų religinę tradiciją.
Jonas Trinkūnas